Visuomeninio Judėjimo „Teisingumo Aušra“ pareiškimas
Kariniai veiksmai Ukrainoje turi dvi puses: paviršinę ir giluminę. Paviršiuje tai atrodo kaip „Rusijos invazija, jos ginkluotųjų pajėgų agresija prieš nepriklausomą Ukrainos valstybę“. Emocine ir psichologine prasme šis vaizdas ir eskaluojamas oficiozinėje žiniasklaidoje Lietuvoje, o taip pat tarptautinėje, kurioje jau kelis šimtmečius dominuoja angliakalbė anglosaksų žiniasklada.
Tačiau kiekvienas reiškinys turi savo gilumines priežastis. Iš esmės Ukrainos teritorijoje (ir tai pranašavo žinomi politologai S. Hantingtonas ir Z. Bžežinskis) vyksta civilizacinis kolektyvinių gęstančių Vakarų (vadovaujamų JAV ir NATO) susidūrimas su kylančiu naujos geopolitinės jėgos centru – kolektyvine Eurazija (Rusija, Kinija, Indija), bet pirmiausia – su Rusija ir jos strateginėmis partnerėmis bei sąjungininkėmis.
„Agresijos“ sąvoka Rusijos ir Ukrainos konflikto atveju šiuo atžvilgiu yra toks pat nuvertėjęs ideologinės spekuliacijos įrankis, kaip ir „žmogaus teisių“, „genocido“, „okupacijos“ ir kitos sąvokos. Už jų visada slypi konkuruojančių jėgų politiniai interesai.
Norint iš tikrųjų suprasti tą ar kitą konfliktinę situaciją, iš tokių bendrų sąvokų aukštumos visada reikėtų nusileisti į realią konkretiką. Kaip sakoma, tiesa visada yra konkreti.
Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad karinis NATO blokas daug metų artėjo prie Rusijos sienų, nors ši daug metų įspėjo apie iš to kylantį didžiulį pavojų ir aiškiai sakė, kad tai grėsmė jai. Tad derėtų išsiaiškinti tikrąsias Rusijos veiksmų priežastis, konflikto pobūdį, priešistorę, kariaujančių pusių socialinius – klasinius ir politinius interesus, jų politinių režimų ypatybes, nepriklausomumo laipsnio, sąjungininkų interesus, pasaulines ir regionines tendencijas.
Taikant tokį požiūrį, tampa gana suprantamas ir adekvatus Kinijos Liaudies Respublikos lyderio Si Dzinpingo komentaras Ukrainos įvykių, jų priežasčių ir sprendimo būdų tema: „JAV ir NATO turi užmegzti dialogą su Rusija ir imtis veiksmų, atsižvelgti į jos susirūpinimą, kad būtų pašalintos tikrosios krizės Ukrainoje priežastys“.
Pirminė Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių gyventojų reakcija į šią situaciją buvo šoko pobūdžio. Ankstesni Rusijos veiksmai siekiant užtikrinti savo saugumą NATO nenumaldomo veržimosi į Rytus kontekste ir netgi Rusijos prezidento įspėjimas apie galimą „karinį-techninį atsaką“ tuo atveju, jei Vakarų šalys ir toliau ignoruos šį klausimą, visuomenėje buvo suvokiami kaip įprasta radikali retorika. Atseit, kiek tokių pareiškimų jau buvo ir kiek dar bus. Tuo tarpu NATO laivas plaukia ir plauks savo kursu. Tačiau staiga šie įspėjantys žodžiai pagimdė vadinamąją „naują realybę“. Ir ji daugelį žmonių tiesiog sukrėtė.
Kas sudaro dabar šią naująją tarptautinę realybę?
Jei kolektyviniai Vakarai nedelsiant nekeis ligšiolinio kietos ir ciniškos ekspansijos kurso (NATO, ES plėtra, pastangos Taivano „ukrainizacijos“ link ir pan.), tuomet Europoje, o ir pasaulyje galutinai baigsis taikos inercija – ir prasidės karų inercija. Kaip rodo istorijos eiga, inercija istorijoje turi didžiulę įtaką. Įsibėgėjus arba taikos, arba karų procesams, po to jie ilgą laiką juda savaime, iš inercijos.
Šitaip įvyko po 1914 metų, ir tuomet jau nebebuvo įmanoma sustabdyti karų epochos iki pat 1945-ųjų. Tada prasidėjo taikos epocha – ir jos inercijos irgi pakako dešimtmečiams, kad net ir TSRS išardymas nesukėlė didelio europinio karo, kas atrodė kaip stebūklas. (Tiesa, tai sukėlė lokalius karus pietinėse TSRS respublikose, šaltuosius pilietinius karus Pabaltijo respublikose, o po kelių metų pasireiškė ir Jugoslavijos vidaus karais bei NATO agresija prieš Serbiją.)
Taigi, jei Vakarai toliau spyriosios Ukrainos sugrįžimui į istorijos, geografijos ir civilizacijos jai (ar didžiąjai jos daliai) nulemtą vietą Eurazijoje, tuomet karas Ukrainoje išsilies į žymiai platesnį – į kolektyvinių Vakarų ir kolektyvinės Eurazijos karą ne vien tik Rytų Europoje, bet ir kituose taškuose, virstančiuose karštaisiais. Ir tada įsibėgės minėta karų inercija, kuriai sustabdyti prireiks ne tik kelių dešimtmečių, bet ir galutinės arba Vakarų, arba Eurazijos pergalės. O tai kainuos daugybę gyvybių.
Vakarai ir toliau demonstruoja visišką empatijos kitoms civilizacijoms trūkumą. Jie arba genetiškai nesugeba, arba piktybiškai „nenori“ suprasti, kad kitos civilizacijos turi visiškai kitus genetinius kodus, nei Vakarų kodą. Joms nėra tiek svarbi materialinė gyvenimo pusė, joms teisingumas svarbesnis už įstatymą, valdžia/valstybė – už nuosavybę, kolektyvo interesai – už individo, garbinga mirtis svarbesnė už negarbingą gyvenimą, o dvasia – už materiją.
Panašu, kad Vakarai nepasikeis, ir tik abipusio visiško susinaikinimo tikimybė stabdys nuo branduolinio karo. Tačiau ne nuo konvencinio karo, kuriame laimėti daugiau šansų turi kolektyvinė Eurazija – dėl gausesnių resursų. Jos šansus laimėti didina ir didelis valdžios bei ekonomikos centralizacijos laipsnis joje, lyginant su Vakarais, o karuose yra būtina maksimali resursų ir valios mobilizacija. Ji tampa ypač aktuali dar ir artėjančio pasaulinio ekonominio nuosmukio kontekste.
***
Lietuvoje Ukrainos įvykiai nulėmė bent 3 politines pasekmes.
Pirma. Valdančioji politinė klasė laikinai konsolidavosi, susitelkė ir bando atsirevanšuoti už visas praeities nesėkmes kovoje su opozicija per 2021 metų vasaros-rudens konfrontaciją. Lietuvoje paskelbta ekstremali situacija, šiuo pretekstu uždarytos visos alternatyvios žiniasklaidos priemonės ir interneto resursai, uždraustos viešos „prorusiškos“ akcijos, sugriežtinti antidemokratiniai teisės aktai.
Antra. Visuomenėje sukilo nauja rusofobijos banga. Iš dalies tai įvyko spontaniškai, kaip 30 metų antirusiškos propagandos pasekmė. Bet didžiąja dalimi tai inicijuojama, palaikoma ir skatinama „iš viršaus“, tiek valdžios struktūrų, tiek vietos valdininkų lygmeniu. Reikia pripažinti, kad tiek valdžia, tiek nemaža visuomenės dalis palaiko vieną iš kariaujančių pusių – Ukrainą. Tačiau čia pasireiškia ir vartotojiškoms-buržuazinėms visuomenėms būdinga veidmainystė: pabėgėliai iš Ukrainos priimami išskėstomis rankomis, o žiemą ir rudenį pas mus plūdę pabėgėliai iš Azijos buvo paliekami mirti prie sienos arba uždaromi į koncentracijos stovyklas (nors tereikėjo juos praleisti toliau į Vokietiją). Kita veidmainystė – tai už pozicijos „už Ukrainą“ slypinti tikroji pozicija – „prieš Rusiją“. Rusiškos kilmės prekės išimamos iš parduotuvių. Yra viešai įžeidinėjami rusai. Iš žinomų visuomenėje veikėjų reikalaujama demonstratyviai pasmerkti „kruvinąjį Putino režimą“, beatodairiškai mobinguojami visi kitaminčiai ir net tie, kurie bando atstovauti kokiai nors „neutraliai“ pozicijai.
Trečia. Nesisteminės opozicijos stovykloje įvyko skilimas ir suirimas. Tam tikra jos dalis pasirodė esanti ne opozicija, o tiesiog rezervinė landsberginio valdančiojo liberalų-konservatorių klano armija ir dabar ji visapusiškai įrodinėja, parodinėja ir pagrindžia šio klano strateginio kurso teisingumą. Buvę nesisteminiai opozicionieriai visai nesusimąsto, kaip gi teisingu gali būti politinis kursas, vedantis į karą?… Parlamentinė opozicija apskritai dingo iš akiračio ir prisijungė prie bendro „ura-patriotinės“ daugumos choro. Galima sakyti, kad viso valdančiojo elito konsolidacijos fone nesisteminę Lietuvos opoziciją ištiko sisteminė krizė.
Dar viena svarbi Rusijos ir Ukrainos karinio konflikto pasekmė yra ta, kad problemos, kurios lems Lietuvos ir jos gyventojų tolimesnį likimą, nustumiamos į antrą planą. Kažkaip užsimiršo koronaviruso pandemija, pasiutęs visų pagrindinių produktų ir prekių brangimas, gilėjantis konfliktas su kaimyninėmis valstybėmis. Po Rusijos grėsmės priedanga vyriausybė (ir iš esmės netekęs opozicijos ir spaudimo iš „apačios“ parlamentas) vykdo pavojingą ir totalų valstybės militarizavimą, o Lietuvos politikai su dviguba energija provokuoja ir destabilizuoja tarptautinę situaciją.
Padėtis Baltijos regione darosi nenuspėjama ir pavojinga. Šioje situacijoje tik visuomeninis judėjimas „Teisingumo Aušra“ ir kai kurie visuomenininkai išlaikė šaltą protą, gebėjimą logiškai mąstyti ir politinę valią užkirsti kelią artėjančiai galimai katastrofai.
Kito kelio, apart tarptautinės situacijos deeskalacijos, skubių ir realių derybų dėl Ukrainos neutralumo, Lietuvos užsienio ir vidaus politikos pakeitimo, gerų kaimyninių santykių atstatymo Lietuva tiesiog neturi.