Pagaliau nutariau ir aš asmeniškai įstoti į Sąjungą. Kai į ją stojo visa Lietuva, – kažkaip baugu buvo. Tiek kovojome už nepriklausomybę ir štai- vėl į Sąjungą. Bet dabar supratau, kad ši Sąjunga – tai ne ta Sąjunga, kuri buvo Sąjunga.
Seniau mūsų sąjunginės tėvynės sostinė buvo Maskva, o dabar – Briuselis. Seniau iš Maskvos mums nurodinėjo torto receptą, o dabar iš Briuselio – agurko kreivumą. (Nors turėtų būti atvirkščiai). Tarp vienos ir kitos sąjungos, tarp Maskvos ir Briuselio, tarp torto ir agurko – milžiniškas politinis atstumas ir demokratinis skirtumas.
Taigi, supratau Sąjungos privalumus. Turėjau organizuoti pačiam sau referendumą. Šiaip esu didelis tinginys. Iš namų retai išeinu. Važiuoti pas draugą į vasarnamį ir ten 2 paras „referenduoti“ prie šašlykų, įvairių gėrimų ir kitų sodo gėrybių patingėjau. Todėl nusipirkau pigiausio alaus butelį ir skalbimo miltelių pakį bei pasilikau namuose prie televizoriaus.
Skalbimo miltelius atsidėjau atsargai. Maža kas gali atsitikti po referendumo? Ne taip nubalsuosiu ir galas! Valdžia uždraus praustis ir skalbtis, kadangi būsiu užfiksuotas kaip visiškai nesąmoningas pilietis. O laisvoji spauda taip „išskalbs“ mano apatinius, kad visą gyvenimą daugiau jokių skalbimo miltelių nebegalėsiu nusipirkti. Kiekviename supermarkete bus iškabintas mano portretas su gėdingu užrašu „Nepraustaburnis“.
Todėl išgėriau „referendumo alų“ ir pradėjau ruoštis slaptam balsavimui. Bet slaptumui vieno butelio alaus pasirodė permažai. Teko pasinaudoti nuo žmonos paslėptais „zapasais“ bei šaldytuve užsilikusiais agurkais.
Kaip įmečiau biuletenį į urną – nebeatsimenu.
Iš ryto paskambino VRK pirmininkas ir pasveikino su demokratišku ir sąmoningu pasirinkimu.
Dabar esu Sąjungos pilietis. Bet agurkų kažkodėl nemėgstu. Vis traukia prie torto. Ir prie alaus.
Pažįstamas politologas sako, kad kaltas mano įgimtas euro-skepticizmas. O aš galvoju kad tai tiesiog buitinis alkoholizmas.
Bet iš esmės: koks skirtumas?