Artėja prezidento rinkimai. Jau žinoma virš 10 įvairių politinių jėgų iškeltų ar savarankiškai išsikėlusių kandidatų į šį Lietuvos vadovo postą. Žinoma, po būtino piniginio užstato susimokėjimo, reikiamo kiekio parašų surinkimo bei galimų valdžios represinių veiksmų, dalis jų bus priversti pasitraukti iš rinkiminio maratono. Liks tikriausiai vien nepavojingi sistemai kandidatai. Ir šia prasme nieko naujo šie rinkimai Lietuvos žmonėms nežada.
Bet palyginus su prieš tai vykusiais visais rinkimais, jau bent šiame kol kas dar neoficialiame rinkimų etape nemažas kandidatų į prezidentus būrys bando priešpastatyti (realiai ar formaliai) save esamai sistemai. Ir tai nemažas žingsnis į priekį politinėje mūsų valstybės raidoje.
Svarbiausia, tai byloja apie plintančias Lietuvoje ir pasaulyje antisistemines nuotaikas, kuriomis bando pasinaudoti ir taip vadinami nesisteminiai kandidatai ir pati sistema. Mūsų šalyje per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonės, berods, išmėgino visus galimus valdžios variantus – ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir centristinius, ir mišrius. Deja, sistema iš esmės nuo to nė kiek nepasikeitė.
Valstybės išvalstybinimas, visuomenės desocializavimas ir žmogaus nužmogėjimas tapo vyraujančiomis egzistuojančios socialinės-ekonominės ir politinės – kultūrinės sistemos tendencijomis. Visi šie procesai neišvengiamai veda į antisistemos užuomazgų atsiradimą. Antisistema yra pačios sistemos produktas, jos potenciali sisteminė alternatyva.
Deja, sistema sugeba daugelį antisisteminių reiškinių ir veikėjų vienaip ar kitaip paversti pseudo-antisisteminiais ir net panaudoti jos sistemos sustiprėjimui ir modifikacijai. Todėl ir kandidatų į prezidentus tarpe yra ir apsimetėlių, ir tiesioginių sistemos statytinių. Blaiviai mastant tikroji alternatyvinė dabartinei sistemai antisistema gali būti tik viena – naujas arba atnaujintas socializmas bei geopolitinė arba civilizacinė persiorientacija. Deja, tokiam suvokimui mūsų visuomenė dar nesubrendusi. Todėl ir radikaliausi antisistemininkai iš esmės žaidžia sisteminius žaidimus. Galima kalbėti tik apie vienokį ar kitokį dabartinių kandidatų į prezidentus antisistemiškumo laipsnį.
Kriterijai, pagal kuriuos galima išaiškinti vieno ar kito kandidato realų antisistemiškumą yra keli. Pirma, tai ne jo dabartinė retorika, o jo praktiški praeities darbai. Antra, jo rinkiminės programinės nuostatos. Trečia, kandidato asmenybinės charakteristikos.
Tarp dabartinių kandidatų į prezidentus bent 2 yra ryškiausi antisistemininkai, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai suvokia visą dabartinės sistemos pražūtingumą Lietuvai ir jos žmonėms. Tai Erika Švenčionienė ir Eduardas Vaitkus. Beje, Erika Švenčionienė iškelta į kandidatus Algirdo Paleckio suburtame Visuomeninio judėjimo „Teisingumo Aušra“ susirinkime.
Pateikiame abejų kandidatų į prezidentus jų paskelbtas programines nuostatas.
TA informacija
***
Taikos ir geros kaimynystės prezidentės Lietuvai Erikos Švenčionienės programinės gairės
1.Sugrąžinti ir įtvirtinti Lietuvos, kaip vienalytės teisinės valstybės statusą, pripažįstant konstitucijos viršenybę ir jos privalomą vykdymą
2..Siekiant užtikrinti Lietuvos valstybės vientisumą ir saugumą, atstatyti ekonominius, kultūrinius santykius su Rusija ir Baltarusija
3.Atšaukti Lietuvos neteisėtą narystę NATO, Europos sąjungoje, pareikalaujant atlyginti patirtą ekonominę, politinę žalą, minėtos organizacijos, pažeidusios tarptautinės teisės principus, neteisėtai priėmusios Lietuvą į savo darinius, turi prisiimti pilną atsakomybę.
4..Sugrąžinti Lietuvai jūrinės valstybės statusą, atnaujinti šilko kelio projektą, kurio dėka susigrąžinsime centrinės tranzitinės valstybės, kaip laisvosios ekonominės zonos statusą, tarp rytų ir vakarų.
5.Lietuva – taiki šalis, be karinių bazių, pagrindinė užsienio politikos misija tai geros kaimynystės siekis, paremtas ekonominiais ir kultūriniais ryšiais
6.Prezidentas, seimas, visuomenė, tai pagrindinės sudedamosios dalys, kurių glaudaus savitarpio supratimo, bendradarbiavimo ir pagarbos dėka įmanoma sukurti ir išlaikyti klestinčios teisinės valstybės statusą.
***
Eduardas Vaitkus: „Įstatymo diktatūra – vienintelis Lietuvos sėkmės raktas“