Daug kam pasidarys bloga, jei sužinos ką aš galvoju, kaip to klausia manęs fakebukas… Ir klausia kasdien. O juk jeigu aš pradėsiu kasdien rašyti tai, ką ištiesų galvoju, tai tas fakebukas mane išmes visai… Ne tik kad užblokuos, bet sunaikins. Nes galvoju aš, pagal juos, tikrai neteisingai. Man kyla klausimas – kodėl jie klausia mūsų ką galvojame? Jiems tikrai įdomu, ką galvojame? Daugelis pasakys, kad čia tik taip sau, kad mes bendrautume. O aš sakau – ne. Jie mus provokuoja, seka visus veiksmus, visas mintis, ir stebi – kiek esame paklusnūs, nuolankūs, kvaili. Ir mes pasirodome visame gražume, net nesusimąstydami, kad viskas užfiksuota, užrašyta. Ateis laikas atsiskaityti mums už visas mintis, žodžius parašytus.
Niekada nebuvau nuolanki, gera mergaitė, niekada nebuvau ta, kurią galima apgauti. Mane gali pastumti, bet jau neapgausi. Praėjau pačią vertingiausią – gyvenimo mokyklą, o gal greičiau univeritetą. Juk mokymo įstaigos suteikia tik žinių, o tuo tarpu gyvenimas – išminties. Su viena išlyga – jei tu sieki išminties, o ne nugyventi beprasmiškai metus. Juk kiek daug žmonių net nesusimąsto, kodėl mes čia, kas mes tokie… Verdame gyvenimo košėje, o kodėl – visai neįdomu. Ir daugelis net nepastebi, kad gyvename melo, prievartos, apgaulės liūne. O tie, kurie susimąsto, pradeda kelti klausimus tampa visokiais epitetais išvadinti. Juos žemina, keikia, stengiasi sumenkinti, išjuokti. Bet dažniausiai nesugeba į jų keliamus klausimus, išketas problemas atsakyti adekvačiai, su jais padiskutuoti. Ne gi, reikia tik pažvengti, paniekinti.
Kuo tik nebuvau per paskutinius metus… Ir antivaksere, ir nežmogus, ir gyvulių ūkiui priklausiau, ir Tėvynės išdavike buvau, nes ne tai nuomonei pritariu. Negaliu pritarti mūsuose vykdomai išorės, tuo labiau, vidaus politikai, nes tai yra žlugdanti politika. Mes nieko nekūriame, tik naikiname ir žlugdome. Visą laiką klausiau savęs, kodėl nematau jokios logikos, jei gyvename demokratinėje respublikoje, jei norime gerovės savo šaliai? Visi vykdomi veiksmai yra griaunantys… Bet kai suvokiau, kad esmė ir yra griovimas, ėjimas į niekur, tada viskas logiška. Kiekvienas žingsnis, sugriauta medicinos sistema, švietimo, kultūros… Sugriauta buvusi pramonė, žemės ūkis baigiamas sugriauti galutinai… Viskas logiška. Tada suvoki, kad viskas melas. O žmogus, eilinis paprastas žmogus, kuris ir yra valtybės pagrindas, yra absoliutus nulis.
Nesiruošiau nieko rašyti, su niekuo dalitintis savo mintimis ir jausmais, bet šiandien labai skaudžiai sureagavau į video apie mūsų visų organų donorystę. Ypač kas liečia vaikus. Tai jau yra dugnas pramuštas, jei tai tikrai taps tiesa. Nežinau, kiek žmogus gali pakelti. Sako, tiek kiek gali, o po to dar tiek pat. O kada žmogus nebegali pakelti jam užkrautos naštos, įvyksta didelis BUM… Aš nelinkiu mums kantrybės. Ne. Aš laukiu BUM.