Bendraudamas su draugais gyvenančiais karo zonoje Ukrainoje, pastebiu besikeičiančias žmonių vertybęs, kurios keičiasi gyvenimui blogėjant ir kylant gyvybės grėsmei. Žmonės pradeda labiau vertinti ir branginti vieni kitus, žmonės vertina kiekvieną duonos kąsnį, o apie mėsą gali tiktai pasvajoti, žmonės tampa jautresni kito žmogaus skausmui, žmonės tampa vieningesni, padėdami vieni kitiems, nė negalvodami apie atlygį.
Prisėdus prie gausaus stalo, kartais net pasidaro gėda prieš tuos žmonęs, gyvenančius karo zonoje. Norisi pasidalinti tuo ką turi – pas mus taikus dangus, ant stalo begalė maisto gėrybių kurių mes nevertinam ir esam dažnai nepatenkinti dėl menkiausiu smulkmenų – neskanu, nešviežia. Nepatenkinti esame jeigu ilga eilė parduotuvėje prie kasos, kažkas ne taip pasižiūrėjo ar gatvėje vairuotojas ilgėliau ūžsižiopsojo prie šviesoforo, tuoj žmonės puola nervingai signalinti. Ir štai kas atsitinka kai sotus ir patogus gyvenimas – žmonės tampa egoistais, degraduoja moralėje ir tikrų verybių prasme.
Nors karas tai žūdymai ir mirtys, ir labai baistu, tačiau vertybių prasme, karas yra toks reiškinys, kuris labai greitai ir efektyviai pagydo susirgusią žmogaus moralę, sugražina žmogų prie tikrųjų žmogiškųjų vertybių.
Taigi, karo priežastys ko gero slypi ne vien konflikto šalių įtakos sferų pasidalinime. Gal būt, karas, tai visatos apsivalymas nuo degradavusios moralės? Gal būt, karas tai sielų skalbykla?
Ką daryti kad nebūtu karo? Ko gero, reikia keisti šį pasaulį, reikia keisti dabartinę degradavusią liberalią politiką į tikrų vertybių politiką?\