Pagaliau pasibaigė 2024 m. rinkiminis maratonas, į kurį buvo įterpti Prezidento, Europarlamento ir Seimo rinkimai. Gavosi kaip visada. Naujasis Seimas – tai beveik veidrodinis atvaizdas seno Seimo, tik konservatoriai gali pasikeisti vietomis su socdemais. Bet, kaip žinoma, sudedamųjų vietų pakeitimas sumos nekeičia. Ir jeigu pavasariniai Prezidento rinkimai suteikė „nesisteminiams antisistemininkams“ nemažai vilčių ryšium su Vaitkaus fenomenu, tai rudeniniai Seimo rinkimai jas visiškai sužlugdė. Toks politinio proceso bangavimas paįvairintas Paulausko, Uspaskicho, Valinsko, o dabar ir Žemaitaičio tipo „gelbėtojais“ – tai įprastas mūsuose reiškinys.
Dabar, žinoma, įvairaus plauko politikai ir politologai pateikinės savo „analitines analizes“ ir trimituos apie „provakarietiško – Slava Ukraine“ kurso pergalę bei įvairių „marginalų“ krachą. Bet tai tik elito pergalė ir, deja, dramatiškas liaudies bei tautos pralaimėjimas, kuris gali turėti itin nemalones pasekmes visai valstybei.
Kodėl taip atsitiko? Šioje vietoje nereikėtų išvis pervertinti rinkimų reikšmę. Tai, ką su jais padarė buržuazinė valdžia (ir ne tik Lietuvoje) – tai realiai įkūnyta veidmainystė. Galima teigti, kad rinkimai iš „demokratijos šventės“ išvirto į „demokratijos laidotuves“.
Tarp kitko ir vasariniai rinkimai į Europarlamentą bei kai kuriose ES šalyse parodė, kad vis dažniau rinkimus laimi vieni, o valdžią formuoja kiti. Tokia dabar ta „demokratija“.
Žinoma, įvairiais požiūriais dabartinis lemtingas tikrų opozicinių jėgų pralaimėjimas Lietuvoje turi be abejo ir gana konkrečias priežastis. Ir viena jų – tai nesugebėjimas dirbti juodą politinį darbą. Prezidentiniai rinkimai skiriasi nuo parlamentinių tuo, kad pastarieji – tai pirmiausia „komandinis žaidimas“. Vaitkus be abejo išskirtinė asmenybė ir tai padėjo jam per prezidento rinkimus. Bet einant į Seimo rinkimus jis dėl įvairių priežasčių taip ir nesugebėjo suburti tinkamos, kompetentingos ir ryškios komandos. Nors ir turėjo tam galimybes. O ir kai kurie „opozicionieriai“ jam ne tik nepadėjo, o, atvirkščiai, visaip trukdė ir menkino jo pastangas. Padaryta nemažai ir kitų klaidų, tarp jų ir išsikėlimas savo kandidatūros vienmandatėje Šalčininkų apygardoje nesuderinus šio klausimo su Lenkų rinkiminės akcijos vadovais.
Kaip ten bebūtų, bet Vaitkaus dalyvavimas Prezidento ir Parlamento rinkimuose pralaužė totalinę valdančio elito propagandą „į vienus rusofobinius vartus“. Jo drąsi antikarinė ir antimilitaristinė retorika, geros kaimynystės principų gynimas bei kritiškas NATO ir ES vertinimas, patriotinė politinė pozicija – visa tai buvo iškelta į nacionalinį diskusinį lygį ir reikia tikėtis neišnyks be pėdsako. Visa tai tiesioginė Algirdo Paleckio ir kitų Lietuvos patriotų pradėtos veiklos tąsa. Kaip teigia pats E. Vaitkus: „Savo pasiryžimu ir pozicijos parodymu šitai šunsnukių valdžiai – mes savo vietą Lietuvos istorijoje jau esame pasižymėję“.
Tikriems Lietuvos opozicionieriams nereikėtų per daug pergyventi dėl šių rinkimų rezultatų, juolab dėl Vaitkaus sąrašo palaikymo. Vaitkaus sąrašo palaikymas rinkimuose buvo tik dar viena galimybė kažką pakeisti teigiama linkme Lietuvos politiniame gyvenime. Nes adekvatesnės rinkiminės programos, nei E. Vaitkaus programa, šiuose rinkimuose tiesiog nebuvo. Ir už tai reikia jam tik padėkoti. Atsiras ir naujų kovotojų. O ir pats Vaitkus kažin ar pasakė savo paskutinį žodį. Bet kuriuo atveju geriau pralaimėti kartu su žmogiškomis idėjomis ir idėjiškais žmonėmis, nei padėti niekšams ir išdavikams laimėti. Ir netiesiogiai būti jų nusikaltimų bendrininkais.
Istorijoje nebūna amžinų pergalių ar amžinų pralaimėjimų. Pralaimint taktikoje, galima laimėti strategijoje ir atvirkščiai. Strategine prasme opozicinės socialinės, liaudiškos, patriotinės idėjos nugalės. Ir tam, įvertinus dabartinių rinkimų rezultatus, riekia ruošti tinkamą dirvą.
Tiesiog reikia dirbti!
TA informacija