Visuomeninis judėjimas „Teisingumo Aušra“ sveikina visus tėvelius ir mamytes, studentus ir moksleivius, dėstytojus ir mokytojus su Naujais mokslo metais. Linkime visiems stiprybes ir ryžto kovoje už savo teises ir savo ateitį.
——————————————————————
IR VĖL Į MOKYKLĄ
Ir vėl prasideda eiliniai mokslo metai. Ir vėl mokiniai ir mokytojai pradės juos reformuojamoje mokykloje. Ir vėl jų gyvenimas bus, deja, mažai panašus į normalų mokyklinį gyvenimą.
Mokyklose susidarė paradoksali padėtis. Reformų sumanytojai ir vykdytojai kviečia mokyklų bendruomenes „lanksčiau prisitaikyti prie rinkos ūkio”, prie „konkurencijos sąlygų“, bet realiame mokyklos gyvenime mokytojai nuolat skatinamas dirbti iš entuziazmo, iš pasiaukojimo, būti savotiškais švietimo romantikais.
Kalbėti apie atitinkamą darbo užmokestį, apie metarialinius-finansinius dalykus esą negražu, nedora. Paversti mokytoją protinio darbo beteisiu baudžiauninku – tai gražu ir dora, o priešintis tokiom tendencijom — nedora.
Dėl begalinių reformų mokytojo padėtis ne tik ne gerėja, bet nuolat blogėja. Blogėja ir materialine, ir socialine, ir kvalifikacine prasme. Kartais net susidaro įspūdis, kad reformos nukreiptos būtent prieš mokytojus, kad juos stengiamasi sunaikinti kaip klasę. Tuo pačiu jos neišvengiamai nukreipiamos ir prieš mokinius.
Mokytojas ir mokinys – vieninga ir vientisa sistema. Ir mokytojo situacijos blogėjimas neišvengiamai atsiliepia mokiniui. Jokie kompiuteriai ir programos negali pakeisti gyvo ir dvasingo mokytojo asmenybės bendravimo su mokiniu. Kasmet dvasiškai ir intelektualiai degraduoja ateinančių į mokyklą vaikų bendras lygis. Tai nulemia ir bendra socialinė visuomenės situacija. Bet ne tik tai. Atėję į mokyklą vaikai mato užguitą ir varganą mokytoją, kuris turi tik pareigas ir neturi jokių teisių. Jis galvoja ne apie tai, kaip gyventi ir mokyti, o kaip išgyventi ir mokytis gyventi pačiam. Klasių komplektavimo principai, jų vis didesnis adaptavimas ir modifikavimas, deja, „adaptuoja ir modifikuoja” ir pačius mokytojus. Normaliai dirbti pamokoje tokiomis sąlygomis tai tiesiog švietėjiškas žygdarbis.
O kiek papildomų funkcijų priskiriama mokytojui! Ir daugumą jų jis privalo vykdyti (kaip senais gerais laikais) visuomeniniais pagrindais. Mokytojas mokykloje dabar ir šoumenas, ir verslininkas, ir policininkas, ir psichologas, ir narkologas, o dar jis turi būti ir „mokymosi organizatorius”, ir „galimybių kūrėjas”, ir „mokymosi talkininkas, patarėjas, partneris, tarpininkas, įvairių žinių šaltinis“. Be to, jis dar ir gyvenimo tiesų liudytojas bei ugdytojas.
Visos tos neapčiopamos funkcijos tiesiog griauna mokytojo asmenybe ir šio griovimo priežastis- tai įsigalėjęs mūsų švietimo sistemoje ydingas principas: mokiniai yra paslaugų vartotojai, o mokytojai – paslaugų tiekėjai. Bet žmonės, su kuriais turi reikalų švietimo sistema – tai ne turgus, jie negali būti prekinių-piniginių santykių objektai.
Mūsų mokyklose kol kas dar nešaudoma, kaip kai kuriose pasaulio mokyklose. Bet jeigu ir toliau bus žeminamas mokytojas, jeigu ir toliau dėl socialinių ir politinių priežasčių bus radikalizuojama mokyklos kolektyvo psichologinė ir moralinė atmosfera tai materialinis mokytojų elgetavimas bei jų totalinis išnaudojimas peraugs į dvasinį visos švietimo sistemos nuskurdinimą ir galutinį degradavimą.
Michailas Bugakovas