Prasideda eiliniai mokslo metai. Ir vėl mokiniai ir mokytojai, studentai ir dėstytojai pradės juos reformuojamoje švietimo sistemoje. Deja, tenka konstatuoti, kad po visų nuo svetimų kraštų nukopijuotų „reformų“ Lietuvos švietimo sistema pergyvena gilią krizę ir tiesiog degraduoja. Švietimo įstaigos faktiškai suskirstytos į „elitines“ ir „plebėjiškas“, jos nuolat „optimizuojamos“, kaimo mokyklų beveik nebeliko, nemažas vaikų skaičius tiesiog valkatauja, išsilavinimo kokybė primityvėja, visa sistemą politizuojama bei komercinama, mokytojai tapo paprasčiausiais samdiniais, o jaunos kartos raštingumo požiūriu sparčiai grįžtame į viduramžius.
Mokslo metai prasideda įspėjamu streiku, kurį skelbia Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga. Mokytojai reikalauja kelti algas, tuo tarpu švietimo, mokslo ir sporto ministras teigia, kad šiais metais nėra galimybių pakelti atlyginimų pedagogams. Ištikruju – Lietuvos mokytojų atlyginimai yra mažiausi Europoje. Deja, mokytojų darbo atlyginimai – tai ne vienintelė ir ne pati svarbiausia mūsų švietimo sistemos problema. Probleminės šaknis daug gilesnės ir turi sisteminį pobūdį.
Švietimo sistema tampa fabriku, kuris dirba rinkos ekonomikai. Vienintelis skirtumas tik tas, kad ir pradinė žaliava, ir išleidžiamas produktas yra gyvi. Žaliava švietimui – vaikas, pažįstantis gyvenimą per kompiuterinius žaidimus. Švietimo produktas – samdomas darbuotojas – atomizuotas, užguitas, kompleksuotas ir pajėgiantis išgyventi tik parduodamas savo darbo jėgą. Šalutiniai tokios švietimo sistemos produktai – asocialumas, kriminalitėtas, patyčios, mobingas, savižudybės, narkomanija, alkoholizmas, psichinės ligos ir pan. Globalinė pasėkmė – bendros kultūros ir moralės lygio ženklus suprastėjimas.
Mokytojas jau nebe kūrybinė profesija. Kaip ir kiekvienas samdomas darbuotojas, jis patiria viršininkų spaudimą iš viršaus, konkurenciją iš profesijos kolegų, autoriteto ir prestižo praradimą mokinių bei visuomenės tarpe. Kaip konvejerio darbininkas, prisukantis vieną ir tą pačią detalę prie skirtingų automobilių, mokytojas atlieka vienas ir tas pačias operacijas kas valandą besikeičiančiose klasėse. Skirtingai nuo kitų samdomų darbuotojų, jis dar patiria žeminantį spaudimą iš apačios. Mokinių požiūriu jis turi valdžią, todėl turi ją patvirtinti, kitaip jį ims niekinti ir jis negalės atlikti jokio darbo. Bet realiai jis yra visiškai beteisis, turi tik pareigas įvairiausiais būdais aptarnauti klientų – moksleivių norus ir užgaidas. Vyksta nuolatinis mokytojo ir mokinių susvetimėjimas, todėl žmogiškas bendravimas darosi neįmanomas. Tokioje situacijoje mokytojas priverstas atlikti dar ir vadybininko, šoumeno, prižiūrėtojo, sanitaro, policininko ir kitokias funkcijas.
Dabartinis švietimas nukreiptas į taip vadinamą verslininkiškumo ugdymą. Iliuzija kad visi taps verslininkais yra pražūtinga jaunam žmogui ir žalinga visuomenei. Ji tik augina busimų bedarbių armiją ir didina dirbančių ne pagal savo specialybę darbuotojų skaičių. Tuo pačiu visuomenėje auga neurozių ir psichozių kiekis. Deja, visa švietimo ideologija nukreipta į tai, kad bedarbis arba turintis menkai apmokamas pareigas labiau kaltintu ne esamą padėtį, o savo praeitį, tikėdamas, kad visos problemos dėl to, kad jis blogai mokėsi vaikystėje. Užsiėmęs siaura profesine rutina darbuotojas visą gyvenimą graužiasi, kad „išsirinko neteisingą kelią“, nepagalvodamas, kad „teisingame“ kelyje tokia pat rutina ir kad realus darbas netolygus verslui. Mažas vaikas yra prisirišęs prie tėvų širdimi, samdomas darbininkas ekonomiškai pririštas prie darbo skrandžiu, o švietimo uždavinys turėtu būti – pririšti prie laisvo darbo širdimi, smegenimis ir visomis kitomis kūno dalimis.
Švietimo sistemos nuolatinis reformavimas – dabartinės kapitalistinės santvarkos ir vakarietiškos civilizacijos pasekmė. Ši civilizacinė santvarka abejinga mokinių ir mokytojų asmenybinėms reikmėms. Komercializacija, ideologizacija, Bolonijos procesas ir vieningi valstybiniai egzaminai – visa tai diegiama tik dėl vienos priežasties: to reikia kapitalui. Švietimo sistema kaip ištikimas šuo seka paskui visuomeninę sistemą, jeigu šeimininkas atlieka posūkį, kartu sukasi ir šuo. Išvengti visų beprasmiškų posūkių – reformų neįmanoma ir nėra prasmės. Jos vyks tol, kol egzistuoja pati sistema, kadangi kapitalas nuolat transformuojasi ir mimikruoja.
Tikroje laisvoje ir demokratinėje visuomenėje švietimas neatsiejamas nuo likusio gyvenimo. Nė vienas nėra mokinys, ir nė vienas nėra mokytojas – visi mokosi ir visi moko. Visi vienas kitam perduoda tik reikalingas, reikšmingas ir įdomias žinias. Vaikai dalinasi mąstymo šviežumu ir šviesumu, suaugę – įgyta gyvenimiška patirtimi. Būsimas gyvenimas ima iš vaikų žaidybinį pradą ir kūrybinį sielos polėkį, iš suaugusių – racionalumą ir logiką, nukreiptus ne į dabartines iškripeliškas eurovertybes, o į normalių dvasinių poreikių tenkinimą ir sugebėjimų vystymą. Tokioje visuomenėje kiekvieno vystymasis reikš laisvą visų vystymąsi.
Deja, kelias į tokia visuomenę – ilgas ir duobėtas. Bet kito kelio tiesiog nėra. Jeigu žinoma normaliai mastančių žmonių (Homo Sapiens) visuomenėje dar išlikęs savisaugos instinktas ir jeigu dar nevėlu.
Mokykla – tai gyvenimas, gyvenimas – tai mokykla.
TA informacija