Galima pastebėti, kad Pergalės prieš fašizmą II -jame pasauliniame kare tema laukui bėgant tampa vis aktualesnė ir svarbesnė visų kitų istorinių įvykių fone. Ir Rusijos, ir Europos, ir Lietuvos, ir Pasaulio kontekste. Kodėl tai vyksta? Tam paaiškinti yra 2 bendros metodologinės priežastis ir bent 3 specifinės – istorinės, kurios būdingos būtent mūsų laikmečiui.
Metodologija
Pirma, žmonijos istorijoje nėra amžinų pergalių ir amžinų pralaimėjimų. Šie reiškiniai istorinio proceso eigoje nuolat keičiasi vietomis. Bet koks pralaimėjimas gali virsti pergale ir bet kokia pergalė gali tapti pralaimėjimu. Be to, yra strateginės ir taktinės pergalės ir pralaimėjimai. Pralaimint taktikoje, galima laimėti strategijoje ir atvirkščiai. Galiausiai tiek pergalę, tiek pralaimėjimą skirtingos socialinės, tautinės, demografinės ir kitos žmonių grupės bei skirtingos istorinės epochos suvokia skirtingai. Todėl ir iškila natūralus klausimas – ar egzistuoja šiame dialektiniame kaleidoskope kokia nors amžina vertybinė pergalė?
Antra, yra dalykų ir reiškinių, kuriems pergalės ir pralaimėjimo sąvokos netaikomos. Pavyzdžiui, neįmanoma visiškai nugalėti idėjų. Jas galima uždrausti, riboti jų platinimą, represuoti jų nešėjus, tačiau jei idėjos atitinka laikmečio dvasią, populiarių judėjimų poreikius ar įtakingos jėgos suinteresuotos jų egzistavimu ir sklaida, tai vienokia ar kitokia forma jos visada dalyvaus visuomenės sąmonėje ir nuolat grįš į ideologinės kovos lauką. Istorijoje yra daugybė tokios įvykių raidos pavyzdžių. Ir atvirkščiai, bet koks nesavalaikės ar diskredituotos idėjos pašalinimas iš visuomenės akiračio yra tik laikinas jos sunykimas ir deaktualizavims. Iš esmės nuo Antikos laikų žmonija susiduria su ribotu socialinių idėjų spektru ir negalima teigti, kad kuri nors iš jų negrįžtamai dingo iš civilizacinio mentaliteto. Taigi, po pergalingo karo visada vyksta kova dėl karingos pergalės. Pergalė kiekvieną kartą ir kiekvienai kartai turi patvirtinti savo „pergalingą statusą“. Ir tik taip galima išvengti naujo karo.
Dabarties istorija
1.Istorijos klastojimai. Vakarų pasaulis, kuriam šiandien priklauso ir Lietuva, iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos suformulavo stalinistinės TSRS ir nacistinės Vokietijos „dvigubos atsakomybės“ dėl šio karo koncepciją. Dabar šią koncepciją iš esmės keičia TSRS ir Stalino „vienašališkos atsakomybės“ teorija. Tokiu atveju Pergalė arba diskredituojama, arba virsta tiesiog nusikaltimu. Tarybiniai kariai jau nebe Europos tautų išvaduotojai nuo fašizmo, o „okupantai, prievartautojai, plėšikai ir žudikai“. Pusiau oficialioje Vakarų šalių žiniasklaidoje, taip pat ir Baltijos šalyse, prieš kiekvieną Pergalės dienos šventę skelbiama daugybė straipsnių ir straipsniukų būtent su tokia žinia. Vienas iš įprastų Vakarų politikų ir politologų kaltinimų Tarybų Sąjungai yra tas, kad TSRS kartu su Vokietija 1939–1940 metais okupavo užsienio teritorijas. Tačiau šiuo atžvilgiu visiškai ignoruojamas istorinis, geopolitinis ir socialinis „Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų“ kontekstas. „Sovietų okupacija“ pasirodė kažkokia keista, be vieno šūvio ir be jokio reikšmingo pasipriešinimo. Visai kita istorija apie tai, kaip naciai okupavo Lenkiją: vyko mūšis prie Westerplatte, buvo deganti Varšuva. Taip pat žinoma apie mūšius Norvegijoje ir Belgijoje, apie Atėnų ir Belgrado šturmą. Visa tai vyko istorinėje situacijoje, kai priešingos geopolitinės jėgos ruošėsi mirtinam mūšiui neišvengiamai artėjančiame kare ir visomis įmanomomis priemonėmis siekė užsitikrinti ir sustiprinti savo pozicijas. Šioje vietoje pirmosios socialistinės šalies ideologinė ir politinė įtaka pasirodė tokia galinga, kad Vakarų pasaulis tiesiog išsigando ir nusprendė padaryti galą „idėjines infekcijos“ nešėjui pasirinkdamas vokiečių fašizmą kaip veiksmingą „vakciną“ nuo socializmo/komunizmo „pandėmijos“.
2.Neonacizmo atgimimas. Neonacizmo atgimimas dabar matomas visoje Europoje. Tai galima pastebėti aiškiausiomis formomis Baltijos šalyse ir Ukrainoje. Fašizmas kaip ideologija yra Europos civilizacijos produktas ir tolesnė Europos civilizacinė raida reikalauja bent jau dalinės fašizmo ir nacizmo reabilitacijos. Vienu metu fašistinė Vokietija kare prieš TSRS suvienijo visos Vakarų Europos išteklius, o šio karo išvakarėse daugumoje Vakarų Europos šalių egzistavo įtakingos nacių ir fašistų partijos bei politinės organizacijos. Vokietijos pralaimėjimas ir pradinės vokiečių kaltės jausmas dėl karo ir fašistinių nusikaltimų, vėliau, pasikeitus kartoms, užleido vietą visai kitoms nuotaikoms. Be to, revanšistinės nuotaikos labiau pasireiškė ne pačioje Vokietijoje, o tose teritorijose, kurių valdžia ir atskiros žmonių grupės karo metais atvirai bendradarbiavo su naciais ir dalyvavo masinėse vietos gyventojų žudynėse, atlikdami už jų šeimininkus, kaip sakoma, „nešvarų darbą“. Visų šalių kolaborantai bei jų palikuonis šiandien labiausiai ir suinteresuoti neonacizmo reabilitacija ir atgaivinimu. Jų atėjimas į valdžią suteikia tokiems procesams valstybės politikos statusą, nors ir užmaskuotą „Europos vertybių“ lozungais. Akivaizdu, kad pagrindinė kliūtis valstybinei nacizmo reabilitacijai yra didžioji tarybinių žmonių Pergalė 1945 m. gegužės 9 d. Sumenkinti šią Pergalę, diskredituoti buvusios Tarybų Sąjungos ir dabartinės Rusijos Federacijos kaip pastarosios teisių perėmėjos politiką – žutbutinė neonacių mentalinio ir politinio reabilitavimo ir įsitvirtinimo visuomenėje sąlyga. Šiuolaikiniai buvusių kolaborantų palikuonis dabar patys svajoja tapti šeimininkais ir bando įtikinti Europą nesigėdyti jos nacistinės praeities, o priešingai – didžiuotis ja. Atseit, kultūringa nacių Europa priešinosi barbariškai bolševikų „blogio imperijai“ ir buvo nepelnytai nugalėta. Šią „istorinę neteisybę“ reikia ištaisyti. Tam reikia nedaug – auka turi būti paversta budeliu, gynėjas – agresoriumi, išvaduotojas – okupantu, pergalė – pralaimėjimu, Hitleris – Stalino represijų auka. Šioje vietoje Overtono langas užsidaro. Tai mes šiandien ir stebime.
3.Geopolitinis lūžis. Mūsų laikų pasaulis pamažu grįžta iš metafizinės vienpolės būsenos į dialektinę daugiapolę raidą. Amerikoniškos monopoliarinės pasaulio tvarkos dominavimas, kuris po Tarybų Sąjungos žlugimo atrodė natūralus ir nepajudinamas, daug kam netikėtai sušlubavo ir pradėjo trūkinėti. Natūralu, kad vienpoliškumo šalininkai ir „turėtojai“ nėra patenkinti tokia įvykių raida. Taigi, vykdomos senėjančių galios centrų atakos prieš naujus geopolitinius polius. Sėkmei būtina rasti ir užpulti pačias svarbiausias ir tuo pačiu pažeidžiamiausias vietas priešo gynybiniuose įtvirtinimuose. Pergalės reiškinys yra būtent tokia vieta. Tai yra pagrindinė vertybė Rusijai ir didelei daliai buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų, nes tarybinės šalies Pergalė prieš fašizmą yra globalinio masto istorinis žygdarbis. Tokių įvykių istorijoje, kurie radikaliai pakeisdavo pasaulio proceso eigą, nėra tiek daug. Senovėje tai buvo krikščionybės atsiradimas ir Romos imperijos žlugimas, viduramžiais – religiniai karai ir Renesansas, naujais laikais – pramonės revoliucija Anglijoje ir Didžioji prancūzų revoliucija, naujausiais laikais – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje ir Pergalė prieš fašizmą Antrojo pasaulinio karo metu.
Pergalės didybė ir trapumas
Pergalė yra vienas lemtingiausių pasaulio įvykių ir nugalėtojams yra kuo didžiuotis bei žavėtis. Tai iš tikrųjų egzistencinės žmonių savimonės ir savęs identifikavimo pagrindas. Bet tuo pačiu metu Pergalė taip pat yra labiausiai pažeidžiama vertybė, nes kapitalistinėje, taigi ir socialiai susiskaldžiusioje Rusijoje, ji yra viena iš nedaugelio, vienijančių visą liaudį, visas klases, tautas ir konfesijas, šventė. Tarybų Sąjungoje dauguma valstybinių švenčių buvo vienijančios, tačiau šiandien oligarchinėje kapitalistinėje Rusijoje absoliučią daugumą žmonių vienija tik Pergalės diena. Jei pavyks diskredituoti ar ištrinti šią datą ir šį įvykį iš žmonių atminties, tada dings paskutinis Rusijos valstybės ideologinis pamatas. Šio pamato išskirtinume ir unikalume ir slypi jo pažeidžiamumas. Deja, net pačioje Rusijoje netrūksta bandymų užglaistyti ideologinę Pergalės tiesą. Net iš pačiu aukščiausių tribūnų. Kaip žmogaus kūne yra gyvybiškai svarbus organai, taip ir valstybiniame kūne yra valstybę formuojančios ideologemos ir reiškiniai. Jei jų funkcionavimas kažkaip sutrinka, visas organizmas pradeda merdėti ir šiuo atveju globalaus pasaulio perėjimas prie daugiapoliškumo subuksuotu. Pergalės diena šiandien nėra tik istorinės žmonių atminties aktualizavimas. Kartu tai yra potencialios pergalės nuojauta. Tačiau panaši nuojauta egzistuoja ir tarp tų, kurie vėl gali patirti pralaimėjimą. Todėl pergalė yra ne tik šventė, bet ir nuolatinė kova, kurioje turi dalyvauti visi nusiteikė prieš fašistinį/nacistinį revanšą. Pergalę reikia ginti kiekvieną dieną ir visuose lygmenyse, ir globaliniu ir individualiu mastu.
Istorinis Pergalės faktas
Europarlamento ir Lietuvos Seimo rezoliucijos, kurios sulygina Tarybų Sąjungą ir Hitlerinę Vokietiją – tai kapitalizmo bandymas atsirevanšuoti už patirtą istorinį pralaimėjimą ne tik geopolitiškai, bet ir socialine – klasine prasme. Raudonoji Armija, visa Tarybinė liaudis ginė savo daugiatautę socialistinę Tėvynę nuo fašizmo. Fašizmas – tai kapitalizmo tąsa ir rezervas. Istorinis faktas yra vienas ir nenuginčijamas – būtent Tarybų Sąjunga ir Raudonoji Armija išgelbėjo Europos tautas nuo “rudojo maro”. Fašizmą nugalėjo tarybinė civilizacija. Tarybiniai karžygiai pademonstravo neprilygstamą karinį talentą ir gebėjimus, o tarybiniai kariai – išskirtini ryžtą, ištvermę, didviriškumą ir dvasios stiprybę. Viena Bresto tvirtovė ginėsi nuo vokiečių ilgiau nei visa Prancūzija. Tarybinė kariuomenė per 4 karo metus sutriuškino 507 vokiškas divizijas ir 100 hitlerinės Vokietijos sąjungininkių divizijas. Tai 3 kartus daugiau nei Anglijos ir JAV kariuomenės. Trys ketvirtadaliai vokiškų lėktuvų, tankų, artilerijos pabūklų buvo sunaikinti būtent Rytų fronte. Tarybų Sąjunga prarado 27 milijonus savo sūnų ir dukterų. Jeigu kiekvieną jų pagerbti tylos minute, pasaulis tylės daugiau nei 50 metų. Visos kalbos apie taip vadinamo Antrojo fronto „lemianti“ indėlį į fašizmo sutriuškinimą, juolab apie „JAV pergalę“ Antrajame pasauliniame kare – tai arba nemokšu, arba sąmoningos „zombuotų“ dabartinių antitarybininkų ir rusofobų manipuliacijos. Karo metais Lietuvos teritorijoje naciai ir jų vietiniai talkininkai pražudė 700 000 gyvybių. Metodiškai žudė koncentracijos stovyklose, miškuose, aikštėse. Senelius, kūdikius – taip pat. Iš žmonių gamino muilą, odą, darė eksperimentus. Tokio masto ir intensyvumo žudynių Lietuva niekada nebuvo patyrusi. Tai – labai nepatogūs faktai daug kam Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse. Todėl oficiozinė propaganda meta visas pajėgas juodindama Tarybinį laikotarpį ir Didžiąją Pergalė, kad tik kas nors neprisimintų vietinių nacių pakalikų, kurių dalis virto “miško broliais ir laisvės kovotojais”, darbų. Kad tik niekas neprisimintų didvyriškos 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos, antifašistinių pogrindininkų, gausių tarybinių partizanų burių.
Tiesa – kaip gamta
Melui ir falsifikacijoms galima priešpastatyti tik istorinę tiesą. Deja, tikra istorinė tiesa – retas svečias dabartinėje istorinėje sąmonėje ir istoriniuose publikacijose. Mūsų politizuotais laikais falsifikuota „istorinė tiesa“ dažniausiai gimsta ne profesionalių bei atsakingų ir kvalifikuotų istorikų tyrimuose, o politikų, žurnalistų ir propagandistų rašiniuose bei išvedžiojimuose. Jų interpretacijas nulemia arba politinė konjunktūrą, arba dirbtinai suformuota visuomeninė nuomonė, arba asmeninės karjeros motyvai. Internetinės informacijos gausa, taip vadinamas „nuomonių pliuralizmas“, geopolitinė bei ideologinė kova ženkliai paaštrina istorinės tiesos problemą, sudaro sąlygas įvairioms manipuliacijoms ir spekuliacijoms. Tiesa arba privatizuojama, arba nacionalizuojama, arba tiesiog politizuojama ir priklauso nuo konkretaus politinio elito interpretacijų. O šios interpretacijos savo ruožtu priklauso nuo konkretaus elito klasinių, ekonominių, geopolitinių, kultūrologinių ir kitų interesų. Kaip sakoma, kas valdo praeitį, tas valdo ir ateitį. Šiose „valdymo“ batalijose istorinė tiesa tiesiog dingstą. Kai istorinės tiesos kriterijumi tampa lojalumas valstybei, rasei, tautai ar konkrečiai asmenybei – tai visada sudaro palankią dirvą arba nesąmoningiems istorijos iškraipymams, arba jos sąmoningiems falsifikavimams. Ši tendencija išplaukia iš bendros civilizacinės Vakarų krizės. Šiandien galima stebėti, kaip vakarietiška civilizacija, kuri visada buvo įsitikinusi savo esamų ir tariamų pranašumų patrauklumu bei karine–ekonomine galia, visiškai praranda dvasinius – dorovinius savo tradicinių vertybių saugiklius ir skęsta veidmainystės bei dvigubų standartų liūne. Istorinei tiesai nustatyti neretai trukdo ir teisiniai barjerai. Lietuvoje tai pirmiausia 1702 Baudžiamojo Kodekso straipsnis, kuris kriminalizuoja diskusijas istorinėmis temomis. Istorinės klastotės nelieka be pasekmių. Teorijos, pagrįstos istorinių įvykių klastojimu, jau įvestos į mokyklos vadovėlius ir įsisavintos jaunosios kartos galvose. Istoriniai faktai yra apversti aukštyn kojomis, o istorinės problemos nuo skaudančios galvos perkeliamos į sveiką. Todėl kartą laimėta pergalė nėra amžina pergalė. Pergalę reikia nuolat „užkariauti ir atkariauti“. Ant rašytojo V. Petkevičiaus kapo iškalti prasmingi jo paties žodžiai: „Tiesa – kaip gamta. Ją sunaikinę, išnyksime ir patys“. Tai pasakytina ir apie Pergalės tiesa, kuri pati yra socialinės gamtos reiškinys. Už Pergalės tiesą ir už tiesos Pergalę reikia kovoti iki Pergalės.