Politikai aiškina, kad reikia ruoštis karui. Paklausiau pažįstamo politologo, su kuriuo kadaise kartu dirbome partinėje mokykloje: „Su kuo kariausime? Su teroristais?“ „Taip“, atsako jis man. „Bet tai bus netipiški teroristai. Tai bus žalios spalvos hibridai“.
„Kaip tai suprasti“, – perklausiau. „Ogi, išgerk vienas tris butelius rusiškos degtinės ir pats pamatysi“. Taip ir padariau. Bet geriau aš to nedaryčiau. Nes po šios politologinės psichoterapijos pasidarė dar baisiau. Teko net pabuvoti reanimacijoje. Sugrįžęs iš ligoninės supratau, kad reikalas labai rimtas. O rimtam reikalui reikia ir ruoštis rimtai.
Gyvenu daugiabučiame name, taigi, iškabinau laiptinėje skelbimą ir pakviečiau visus gyventojus į bendrą pasitarimą. „Ką daryti?“ – toks buvo pagrindinis mūsų sueigos klausimas. Pasiūliau išsikasti po namu bunkerį bombardavimo atvejui. Visi tam karštai pritarė. Bet kai reikėjo susirinkti į kitą pasitarimą ir numatyti konkretų būsimų darbų planą nė vienas nebeatėjo. Supratau, kad gyvenu kolaborantų apsuptyje.
Ką gi, ateičiai visų pavardės man žinomos, o kol kas reikės veikti vienam ir atsargiai. Kadangi turiu nedidelį rūsį, tai nutariau įrengti personalinį bunkerį. Pradėjau kastis po pamatais. Po rūsiu nutariau iškasti dar vieną rūsį, kad apsiginti nuo rusų. Kasdavau naktimis, iškastą žemę sukraudavau į maišus ir anksti rytą išveždavau mašinos bagažinėje į aplinkinius miškus.
Po metų intensyvaus naktinio darbo įsigilinau ir išsiplėčiau tiek, kad po viso namo rūsiais praktiškai turėjau dar vienas gana jaukias patalpas. Kaip turi atrodyti bunkeris nusižiūrėjau viename filme. Iš vidaus viską išbetonavau ir išklojau geležinėm plokštėm. Kanalizacijos vamzdžius pritaikiau oro ventiliacijai. Psichologinei relaksacijai sugebėjau net ir sauną su nedideliu baseinu įrengti.
Deja, gana greitai namo gyventojai pradėjo skųstis komunalinėms tarnybos, kad dėl neaiškių priežasčių trūkinėja jų butų sienos. Miesto savivaldybės sudaryta komisija gana greitai viską išsiaiškino. Bet kadangi komisijos narius įtikinau, kad šis reikalas – tai valstybinės reikšmės dalykas, kuris liečia nacionalinio saugumo klausimus, tai visa komisijos darbo medžiaga buvo įslaptinta ir perduota atitinkamoms centrinės valdžios institucijoms.
Netrukus buvau pakviestas rimtam pokalbiui su aukščiausiais šalies pareigūnais, kurie padėkojo man už iniciatyvą ir svarų indelį į krašto apsaugos sistemą bei pastangas stiprinant valstybės pamatus.
Visi šalies gyventojai buvo įpareigoti atlikti panašius darbus savo gyvenamose vietose. Susigėdę mano kaimynai viešai manęs atsiprašė, bet remontuoti savo butus savo lėšomis atsisakė ir kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismui užsakius situacijos ekspertizę, buvo sudaryta dar viena komisija, kuri nustatė avarinę mūsų namo būklę ir mano kaimynų skundo pagrįstumą.
Bet vėlgi aukščiausia valdžia ir šiuo atveju mane išgelbėjo. Seimas skubos tvarka priėmė įstatymą, pagal kurį avarinė pastatų bei kitokių valstybės objektų būklė buvo pripažinta sudėtine gynybinės krašto sistemos dalimi ir pilietinio pasipriešinimo okupantams priemone, slaptu mūsų ginklu kovoja su valstybes priešais. Įstatymo preambulėje dar buvo pasakyta, kad jokie teismai negali spręsti partizaninio rūsių judėjimo klausimų.
Po šio sprendimo visi mano kaimynai emigravo, todėl gyvenu dabar daugiabutyje vienas. Keli butai jau sugriuvo ir aš galutinai persikrausčiau gyventi į savo iškastą bunkerį. Jeigu namas net ir visai sugrius ir aš atsidursiu savo slėptuvėje po griuvėsiais – nieko baisaus. Geriamojo vandens ir konservuoto maisto atsargų sukaupiau pakankamai, taigi, laiko tam, kad parengti tobulą kovos su okupantais ir kolaborantais planą turėsiu. Svarbiausia, kad aš būsiu saugus.
O saugumas, kaip sakė pažįstamas politologas, – tai valstybės pamatas.