Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai paskelbė nuosprendį byloje dėl asociacijos „Tarptautinis geros kaimynystės forumas“. Teismas, kaip ir buvo galima prognozuoti iš pat pradžių, patenkino prokuratūros prašymą likviduoti šią visuomeninę organizaciją.
Iš anksto buvo visiškai aiškus politinis viso šio teisminio proceso užsakytas bei surežisuotas spektaklis. Nuosprendis dar gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Bet politinė motyvacija – tai mūsų teisėtvarkos prigimtinė yda, kuri nepriklauso nuo teisminės instancijos pakopos.
Rezonansinės bylos mūsų teismuose priklausomai nuo kaltinamojo asmenybės visada baigiasi pagal 2 galimus scenarijus: arba Masiulio, arba Paleckio. Ir nereikia ypatingos išminties, kad nuspėti koks iš jų ir kodėl bus realizuotas.
Kaip ten bebūtų, panašu kad „forumiečiai“ nežada pasiduoti. „Mes įsisteigsime kelias organizacijas, kad valstybės administratoriai turėtų darbo“, – teigė TGKF vadovė E. Švenčionienė.
Prokurorai viešai buvo raginami pademonstruoti fantaziją ir šį kartą Generalinė prokuratūra savo kreipimęsi į teismą „sufantazavo“, kad asociacija savo veiksmais propaguoja karą ir smurtą, autoritarinį valdymą, veikia kitų valstybių interesams, kurie yra priešingi Lietuvos valstybei, kad asociacijos veikla priešinga Konstitucijai. Taip pat, anot prokuratūros, iš asociacijos vykdomos veiklos akivaizdu, kad tikrieji steigimo tikslai yra neteisėti, kad pažeistos tam tikros asociacijos steigimo taisyklės, todėl asociacija turi būti pripažinta neteisėtai įsteigta ir likviduota.
Nesunku pastebėti, kad prokuratūros kaltinimai – tai veidrodinis atspindys tų veiksmų, kuriuos vykdo pati liberal – konservatoriška valdžia. Viskas mūsuose apversta aukštyn kojom. Valdžia elgiasi pagal žinomą posakį: kuo pati kvepia, tuo kitus tepa. Būtent valdžiažmogiai „propaguoja karą ir smurtą“ bei atlieka veiklą „priešingą Konstitucijai“. Ir šia prasme, normalioje situacijoje tokia valdžia turėtų būti „pripažinta neteisėtai įsteigta.“
Gyvename orweliško tipo visuomenėje, kur balta – tai juoda, taika – tai karas, o demokratija – tai represijos ir draudimai. Kadaise liberalioji demokratija buvo laisvės ir teisingumo simboliu. Dabar gi ji tapo totalinio melo įsikūnijimu bei tiesiog pavojinga tiek žmonijos, tiek atskirų valstybių bei konkretaus žmogaus mąstu. Lietuvoje ji atvedė šalį prie karinio konflikto slenksčio, kursto nesantaiką, skatina įvairias fobijas ir manijas. Demokratija mūsuose išvirto į policinį – militaristinį režimą.
Dvaro politologų ir propagandistų pateisinimai ir pasiteisinimai, neva, iš vienos pusės, „žmonės turi teisę nesutikti su valdžios politika“, bet kita vertus – „negalima klibinti valstybės pamatų“ – dvelkia tiesiog visiška mentaline degradacija ir pastangomis išsėdėti ant dviejų kėdžių. Baugu ir „veidą prarasti“ ir kažką „ne taip pasakyti“. Kas tai per „pamatai“, kuriuos gali sudrebinti grupės žmonių siekis taikos bei gerų santykių su kaimynais?
Prokuratūra reikalavo likviduoti asociaciją ir atsižvelgiant į jos vadovės Erikos Švenčionienės viešus pasisakymus, kuriais ji, atseit, „menkino Lietuvą“ ir kritikavo „šalies narystę Europos Sąjungoje“. Nuo kada asmeninė nuomonė ir kritika tapo nusikaltimu? Lietuvą menkina įvairūs „landsbergiai“, „čmilytės“ ir „bartoševičiai“ savo veiksmais ir poelgiais, o dabartinę Europos Sąjungą su jos „boreliais“, „šolcais“ ir „makronais“ nekritikuoja tik tinginys.
Žmonės jau pavargo nuo lietuviškos „demokratijos“ veidmainiškumo ir dvigubų standartų. Kai taikus tiesos žodis traktuojamas kaip nusikaltimas – tai jau pabaigos pradžia. Kaip sakė rašytojas V. Petkevičius: „Tiesa kaip gamta. Ją sunaikinę išnyksime ir patys“.
Galima, žinoma, sunaikinti bei likviduoti organizaciją. Bet neįmanoma likviduoti idėjos. Ankščiau ar vėliau, vienokiu ar kitokiu pavidalu ji vis vien prasiskina sau kelią. Ypač jei tai taikos, tiesos ir teisingumo idėja.
TA informacija