Vakar paskambinau Rimantui Greičiui, Aleksejaus tėvui, pasidomėjau, kaip jis jaučiasi sūnui išvykus. Jis pasakė, kad, žinoma, sunku buvo išsiskirti…
„Na, ko tu nori, juk aš sūnų ne į kurortą siunčiu“, – net telefonu jaučiu, kaip Rimantas bando susilaikyti ir kalbėti tvirtai. Bet balsas liūdnas ir užgesęs.
– Trys dienos praskriejo akimirksniu, skambučių buvo begalė – šeima ir draugai, visi norėjo išgirsti jo balsą. Skambino iš Moldovos, Belgijos, Latvijos, Norvegijos, kur gyvena artimiausi mūsų gausios šeimos draugai. Jie netgi buvo atvykę pas jį į koloniją į pasimatymą…
Vyresnioji Aleksejaus sesuo Natalija automobiliu atvežė jį iš kalėjimo pas tėvą. Ji gyvena už 60 kilometrų nuo Pravieniškių ir dažniau nei kiti lanko savo jaunesnijį brolį, jaudindamasi dėl jo, tarsi būtų jos sūnus. Jiedu su Alioša užaugo Sibire, kai Greičių šeima ten buvo tremtyje. Tėvai visą dieną darbe, jauniausias šeimos narys buvo visiškai ant vyriausios dukros pečių. Skirtumas tarp jų yra 7 metai.
Rimantas Aliošos atvykimui kruopščiai ruošėsi sveikatos atžvilgiu – susitarė su įvairiais medicinos specialistais. Tačiau gerų žinių nebuvo.
„Mano sūnaus kraujo tyrimai labai blogi, bet, deja, niekas negalėjo galutinai nustatyti jam tikslios diagnozės“, – apgailestavo tėvas. – Metai kalėjime jam nebuvo veltui. Gydytoja kardiologė surašė daugybę rekomendacijų, paskyrė gydymą, perspėjo, kad be šito viskas gali baigtis liūdnai. Taip, aš pats matau. Per šiuos metus sūnus numetė daug svorio, o ir prieš tai buvo gana lieknas.
Nepaisant to, nepaisant bendros prastos būklės, Aleksejus visas tris dienas namuose spinduliavo džiaugsmu ir optimizmu. Jis netgi šiek tiek užsiėmė leidyklos reikalais, kurioje dirbo prieš suėmimą. Jis pats dabar, vadovaudamasis vyresniojo bendražygio, lietuvių publicisto Algirdo Paleckio pavyzdžiu, rašo knygą.
Paklausiau, kokiu kulinariniu patiekalu „atostogautojas“ džiaugiasi labiausiai.
– Ledai! Jis siaubingai jų ilgėjosi; nuo vaikystės tai jam visada buvo didžiausias džiaugsmas. Tačiau ilgai džiaugtis neturėjome laiko, sekmadienį auštant vyresnysis brolis išvežė mūsų belaisvį atgal į koloniją. Aleksejus turėjo būti ten 10 val., kitaip bausmė būtų neišvengiama. Pakeliui jie sustojo degalinėje išgerti kavos, kur vyriausias padarė šią nuotrauką – atostogos baigėsi.
