2024 m. balandžio 8 d. pirmoji vokiečių brigados karių grupė (20 kareivių) atvyko į Lietuvą. Ši karinė grupė bus atsakinga už Bundesvero brigados pastovaus dislokavimo Lietuvos teritorijoje planavimą ir reikiamos karinės infrastruktūros kūrimo koordinavimą.
Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas Berlyno oro uoste asmeniškai išlydėjo Vokietijos karinį kontingentą į Lietuva ir šią dieną – būtent balandžio 8-ąją – pavadino „didinga“.
Lietuvos Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas savo ruožtu patvirtino, kad į savo tarnybos vietą atvyksta pirmoji Lietuvos respublikai NATO priskirtos Bundesvero brigados grupė. Jis pavadino tai „istoriniu sprendimu“ ir taip pat teigė, kad dėl to planuojamas vizitas Latvijoje, kurio metu bus aptarta bendro karinio poligono statybos idėja.
Pagrindinės vokiškos brigados pajėgos bus dislokuotos Lietuvoje 2025-2026 metais. Tai apie penkis tūkstančius vokiečių karių, beveik trečdalis kurių atvyks su šeimomis. Įkurdinimo išlaidos sieks apie 800 milijonų eurų.
Apie 80% Vokietijos karinio kontingento Lietuvoje ketinama dislokuoti šalia Rūdninkų kaimo Šalčininkų rajone esančiame poligone. Apie 20% – Rukloje, Jonavos rajone. Su šeimomis atvyksiantys kariškiai daugiausia apsigyvens Vilniuje ir Kaune.
Nuo kryžiuočių laikų Lietuvoje vokiečių karių nebuvo iki XX a. Tačiau nuo Pirmojo pasaulinio karo tai bus trečias kartas, kai vokiečių kariuomenė įžengia į Lietuvos žemę. Pirmoji vokiečių okupacija Lietuvos teritorijoje įvyko 1915-1918 m., antroji 1941-1944 m. O dabar 2024 metais Vokietijos kariuomenė, nepaisant LR Konstitucijos, vėl Lietuvoje. Ne vienas dabartinių oficiozinių Lietuvos politikų dėl to nepareiškė jokių abejonių, tuo labiau – protesto.
LR Konstitucijojos 137 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“. Žinoma, dabar dar daugiau sustiprės įvarus politiniai lingvistiniai žaidimai su terminais „bazė/ne bazė“, bet turinys viso šio veiksmo yra aiškus.
Situacija beveik visiškai identiška 1939–1940 m. situacijai. Istorijoje retai galima surasti tokių beveik tobulų analogijų, tačiau karts nuo karto jos vis dėlto pasitaiko. Šioje situacijoje kontekstas kitoks, bet esmė ta pati – susitarus su Lietuvos valdžia į Lietuvos teritoriją įvedami užsienio valstybės kariniai junginiai. Tik šį kartą geopolitinis vektorius pasikeitė į priešingą. O remiantis primityviais dabartinio politinio Lietuvos elito istoriniais naratyvais, šį įvykį reikėtų vertinti lygiai taip pat vienareikšmiškai – tai reali okupacija. O jeigu tai nėra okupacija, tai ir anuos įvykius įvardinti tokiu terminu mažų mažiausia nelogiška. Vokiškos kariuomenės buvimu mūsų šalyje pirmiausiai siekiama išsaugoti ir „užbetonuoti“ dabartinę sistemą, dabartinę santvarką bei dabartinį režimą ir jo savižudišką geopolitinį kursą, kuris diktuojamas užjūrio strategų ir uoliai vykdomas vietinių kolaborantų.
Kita vertus, visa tai yra įrodymas, kad vietinis režimas nelabai susitvarko su jam priskirta geopolitine misija ir vidinėmis problemomis. Tai rodo įvairūs ženklai. Ir kad ir kaip paradoksaliai tai neskambėtų, šis karingas veiksmas suteikia tam tikrų vilčių.
Kaip sakoma, į durtuvus galima atsiremti, bet negalima ant jų sėdėti.
TA informacija