Bet kurioje visuomenėje ir bet kuriame amžiuje pokyčiai paprastai prasideda nuo disidentų mažumos. Taip buvo ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, kai pagoniškos senovės Romos imperijos platybėse mesijo pasekėjų buvo absoliuti mažuma. Tai tęsėsi viduramžiais, kai vienuoliai disidentai skleidė savo erezijas, o besiformuojančių mokslų atstovai skelbė savo atradimus. Tai tęsiasi iki šiol, kai kapitalistinės amerikoniškos globalizacijos žlugimo sąlygomis opozicijos politikai patiria įvairių persekiojimų.
Tokio persekiojimo formos ir būdai taip pat skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo istorinių laikotarpių ir valstybinės disidentų „nacionalinės medžioklės ypatumų“: Šis kelias gana ilgas – nuo antikos laikų nukryžiavimo per viduramžių inkvizicijos laužus iki mūsų dienų kalėjimų. Be to, disidentai dažnai buvo kankinami ir vis dar patiria įvairių kankinimų – tiek fizinių, tiek moralinių psichologinių.
Vienas iš būdų priešintis antidisidentinei valstybės politikai visada, o ypač naujausiais laikais, buvo politinė emigracija. Šiuolaikinėje Lietuvoje žymiausi politiniai emigrantai – aktyvus buvusio Socialistinio liaudies fronto veikėjas Giedrius Grabauskas, kuris dėl Lietuvos valdžios persekiojimų priverstas buvo emigruoti į Rusiją bei Tarptautinio geros kaimynystės forumo vienas steigėjų Edikas Jagelavičius, kuris dėl tos pačios priežasties emigravo į Baltarusiją.
Be to, nemažai daliai ir dabartiniam milijonui paprastų lietuvių emigravusių į kitas šalis, politinės aplinkybės nebuvo paskutinė priežastis. Tiek nedarbas, tiek pragyvenimo lėšų trūkumas tėvynėje daugiausia yra tam tikros valstybinės politikos pasekmė.
Alternatyva emigracijai aktyviausiems ir „pavojingiausiems“ disidentams – žymiausio Lietuvos disidento, opozicionieriaus Algirdo Paleckio, dėl sufabrikuoto kaltinimo „šnipinėjimu“ atliekančio 6 metų bausmę Lietuvos kalėjime, likimas. Kas yra optimaliau ir efektyviau politinės veiklos ir politinės perspektyvos požiūriu – emigracija ar kalėjimas – atviras klausimas? Istorijoje yra atvejų, kai grįžtantys emigrantai buvo revoliucinių permainų priešakyje, o iš įkalinimo įstaigų išėję politiniai kaliniai tapdavo savo valstybių prezidentais. Pagaliau, kaip sakė poetas: „Kiekvienas renkasi pats – moterį, religiją, kelią“. Kiekvieno disidento situacija skiriasi ne tik socialinėmis-politinėmis, bet ir asmeninėmis bei kitomis aplinkybėmis.
Čia svarbu suprasti ką kitką – represijos kaip pasipriešinimo valstybės politikai slopinimo būdas, politinis kitaip mąstančių asmenų persekiojimas – tai ne tik neatsiejama, bet ir neišvengiama bet kurios valstybės funkcija: ir JAV, ir Rusijoje, ir Kinijoje, ir Prancūzijoje, ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje. Nėra valstybės be represijų. Be to, visos valstybės siekia sukurti teisinį pagrindą šiai funkcijai ir tai oficialūs ideologai ir propagandistai vadina teisine valstybe bei demokratija. Šia prasme represijos, net ir politinės, gali būti teisėtos, tai yra vykdamos pagal įstatymą. Problema čia yra daug gilesnė ir slypi tame, ar persekiojimai bei represijos yra teisingos, ar jos prisideda prie tam tikros socialinės sistemos progreso, ar jos skatina visuomenės vystymąsi, ar veda į degradaciją ir žlugimą? Kaip žinia, kelias į pragarą dažnai būna grįstas gerais ketinimais.
Mūsų politikai specialiai disidentiniams opozicijos veikėjams net „patobulino“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 straipsnį : „Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“. Dabar tai suformuluota taip: „Tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki septynerių metų“.
Plika akimi matyti, kad tai labai neaiški ir abstrakti formuluotė. Iš teisėsaugos praktikos žinoma, kad kuo abstrakčiau formuluojamas įstatymas, tuo daugiau erdvės atsiveria neteisėtiems ir neteisingiems veiksmams, t. y., įvairių institucijų ir pareigūnų savivalei ir elementariam sąskaitų suvedinėjimui bei kerštui. Tai paliudija ir Lietuvos informaciniame oficioze Delfi publikuotas „demaskuojantis“ straipsnis skambiu pavadinimu „Yla išlindo yra maišo – Paleckio bendražygis pernai lankėsi rusų okupuotose Ukrainos teritorijose“, kuriame kaip baisus „valstybinis nusikaltimas“ atsižvelgiant į minėtą Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsnį, pateikiamas A. Paleckio bendražygio E. Jagelavičiaus apsilankymas „išlaisvintuose“ arba „okupuotose“ (priklausomai nuo vertinimo) Ukrainos regionuose.
Ir čia reikėtų grįžti prie šio teksto pradžios – kaip vyksta pažangus socialiniai pokyčiai, kas yra jų variklis, o kas jiems trukdo. Šiuo klausimu yla iš maišo išlindusi jau seniai – valstybinės prievartos esmės ir krypties bei pačios dabartinės Lietuvos valstybės socialinės-klasinės ir civilizacinės – geopolitinės esmės yla.
Tačiau situacijos paradoksas slypi tame, kad pagal dialektikos dėsnius priešingybės dažnai pereina viena į kitą, o ta pati teisės norma, pasikeitus aplinkybėms, gali būti nukreipta visiškai kita linkme nei ta, kurią buvo numatę jos autoriai. Istorijoje dažnai nutinka, kad kaltintojai tampa nusikaltėliais. Ir visas kriminalizuotas politinis mechanizmas tokiai situacijai būna paruoštas jų pačių rankomis.
TA informacija