Išmokime gyventi be Vakarų
***
Turime atlikti minties eksperimentą ir įsivaizduoti, ką dar – be branduolinio smūgio – su mumis kariaujantys Vakarai galėtų mums blogo padaryti? Kokios sankcijos turėtų būti dar taikomos? Ką dar išsiųsti? Kaip dar pažeminti? Iš kur išvaryti? Ką atimti? (Nesvarstykime apie branduolinį smūgį; jie to nedarys, o jei padarys, tada viskas nesvarbu, nes mes atsakysime tuo pačiu.)
Taigi: jie visa tai padarys. Ir niekas jų nesustabdys.
Ir čia nereikia kurti iliuzijų – iš tikrųjų Vakarai nuo mūsų nepriklauso beveik niekuo reikšmingu. Ir jeigu ir priklauso, tai intensyviai ieško pakaitalo. Ir dažniausiai jį randa. Bandymas prispausti Vakarus kokiais nors gamtos ištekliais ar kažkuo kitu vargu ar turės įtakos. Gerai, kad nustojome raminti save dėl „atšiaurios Europos žiemos, kurios Europa, tariamai, neišgyvens be mūsų“. Ji išgyveno praeitą žiemą ir išgyvens ateinančią.. O Ukraina pati nesugrius ir nepasiduos. Kol nesunaikinsime ir nepriversime kapituliuoti. Nepriversime savo valia, jėga ir pasitikėjimu savimi. Tik savimi.
Mums patiems reikia išmokti gyventi be Vakarų. Iš viso.
Tiesiog išmeskime viską, kas mus su jais sieja. Radikaliai nutraukime visus kontaktus, nutraukime visų formų priklausomybę, sustabdykime visus sandorius, sustabdykime bet kokią sąveiką techninėje, ekonominėje ir humanitarinėje srityse.
Jokių grūdų ir jokių trąšų. Jokių publikacijų Vakarų mokslo žurnaluose, pasitraukime iš visų Vakarų mokslinių organizacijų.. Nelaukime, kol rusų mokslininkams bus pateiktas ultimatumas: arba išduokit savo Tėvynę, arba jus jau nebe mokslininkai.
Būtent taip jau yra sporte. Politikoje – dar daugiau. Ekonomikos ir finansų srityse viskas juda ta pačia kryptimi.
Vakarai atkerta mus nuo savęs, iškelia sąlygas, kad jūsų neatkirstų toliau – išduokite šalį, žmones, visuomenę, Rusiją, išduokite Putiną. Ir tada pamatysime, ar jus vis dar oligarchas, ar jau nebe oligarchas, mokslininkas ar ne mokslininkas, politikas ar jau nebe politikas.
Vakarai smogs mums viskuo, kuo tik gali. Kažkam jau smogė, o kažkam dar smogs.
Tai lengva išprognozuoti ir reiškia – pasiruošti.
Nuo šiol esame pasmerkti gyventi be Vakarų.
Tai visiškai netikėta. Bet tai visiškai logiška.
Viskas, kas vakarietiška, dabar yra labai toksiška (tiesą pasakius, taip buvo visada). Juk tai priklausomybė nuo to, kad ne mes valdome, o valdo priešas. Bet kokia liberalizmo užuomina, vakarietiško universalizmo pripažinimas, susitarimas su bet ko, kas ateina iš Vakarų, bet koks vakarietiškų taisyklių, kriterijų, praktikos priėmimas bet kur ir bet kada – tai jau žingsnis išdavystės link, jei ne pati išdavystė.
Štai ką reiškia būti valstybe — civilizacija.
Niekuo ir nė kiek nepriklausykime nuo kitos civilizacijos, o pirmiausia nuo tos, kuri negailestingai kariauja su mumis.
Kai visiškai nutrauksime visus ryšius su šiuo globaliniu degeneracijos ir nužmogėjimo modeliu, vadinamu šiuolaikiniais „kolektyviniais Vakarais“, galėsime susitelkti ties savo civilizacinių pamatų kūrimu.
Tiesą sakant, šia kryptimi dar visai nežiūrėjome. Visi stengėsi integruotis į Vakarus, išlaikydami suverenitetą. Tai neįmanoma, nerealu ir beprasmiška. Ir iš karto buvo būtent taip. Vakarams nereikia jokios „Rusijos korporacijos“, net lojalios Vakarams. Jiems geros Rusijos nėra. Netgi Jelcino Rusijos, jos jiems tiesiog nėra.
Prailginti šį procesą jums kainuoja brangiau. Laikas nukirpti šią giją, nes tai yra civilizaciniai pančiai, o ne noras stoti į „pagrindinį vystymosi kelią“. Vakarai yra aklavietė. Bet tai jų reikalas. Mums tai tiesiog priešas, mirtis ir pabaiga.
Rusija gyvens tik tokiame pasaulyje, kuriame Vakarai nieko nesprendžia ir nieko nereiškia. Bent jau mums. Visais kitais atvejais tai būtų etruskų nuotakos kankinimas, kai nusikaltėlis būdavo gyvas prikaustitas prie irstančio lavono. Nėra nieko blogiau už tokį kankinimą. Žmogus miršta lėtai, ląstelė po ląstelės į jo kūną patenka nekrozė.
Taip pat ir šiuolaikiniai Vakarai yra pūvantis, irstantis lavonas, pririštas prie žmonijos.
Jam neužtenka pačiam žūti; jis nori visus kitus su savimi nutempti į bedugnę.
Pažiūrėkite į Ukrainą, ką jie jai padarė… Apnuodyti, iškrypę, psichologiškai palaužti žmonės. Sunaikinta valstybė. Masiškai sugniuždyta beprasmiško ir akivaizdžiai pralaimėto karo frontuose ar iš šalies bėganti suirusi visuomenė. Mirusi Vakarų kontrolės nuotaka buvo tvirtai prikaustyta prie šalies, kuri vis dar (vos) kvėpavo. Tačiau mirtis Ukrainoje laimi. Ji žiuri iš savo pamišusių valdovų akių – tų, kurie jau perėjo į kitą pusę, jau mirę, bet išoriškai dar gyvi.
Visiškas išsivadavimas iš Vakarų yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą. Viskas, kas bloga šiuolaikinėje Rusijoje, kyla iš ten. Būtent Vakarų miazmai apnuodijo mūsų politiką, ekonomiką, kultūrą, mokslą, psichologiją, kasdienybę ir jaunystę. Tai kancerogeninis procesas. Ir kuo greičiau ir griežčiau nupjausime paveiktas ląsteles, tuo didesnės bus mūsų Tėvynės, didžiosios Rusijos, išgelbėjimo ir atgimimo galimybės.
Aleksandras Duginas
Šaltinis: https://zavtra.ru/blogs/porvat_s_tcivilizatciej_smerti
(TA vertimas)