Šiandien baigiau rašyti trečią laišką į kalėjimą ir tuo pačiu noriu pasidalinti mintimis apie tai, kokie svarbūs laiškai tiems, kurie yra kitoje laisvės pusėje. Gal jus pažįstate ką nors iš kalinčių ir perskaičius panorėsite irgi parašyti…
O gal net kyls noras išsiųsti laišką nepažįstamam žmogui?
…Kai žmogus ilgą laiką būna izoliuotoje kameroje, jį apima jausmas, kad jis yra paniręs į vakuumą, kad pasaulis uždarytas šioje mažoje erdvėje – jo kameros erdvėje. Kad jis daugiau niekada iš čia neišeis.
Tai sunki psichologinė būsena, iš kurios bent iš dalies gali ištraukti bendravimas su laisvaisiais.
Esant laisviems, sunku net įsivaizduoti, kaip kaliniai džiaugiasi laiškais – šia plona gija, kuri juos vis dar sieja su laisve! Po pietų jie pradeda laukti ir domėtis: atneš šiandien laišką ar ne? (Žinoma, tai galioja tiems, kurie turi iš ko jų tikėtis: daugelis, deja, neturi iš ko tikėtis…) Prieš miegą daug kartų perskaito laiškus. Jie rašo atsakymus, taip bent šiek tiek atitraukdami nuo savo sielvarto.
Laiškai yra vienas didžiausių džiaugsmų niūriame kalinio gyvenime. Tai tarpas tvoroje, kuri stipriai izoliavo jus nuo įprasto pasaulio.
Paradoksalu, bet liūdniausios kalinio dienos yra savaitgaliai ir šventės. Ir tai nėra pavydo jausmas, nes kažkas linksminasi, kol tu kalėjime: beje, jokio pavydo ten nepastebėjau (tarkime kameros draugą paleidžia, tai visi tik nuoširdžiai džiaugsis laiminguoju ir linkės: eik su Dievu!
Nežiūrėk atgal, kai išeini pro vartus – tai blogas ženklas! – ir kad daugiau tavęs čia nepamatytume!). Ne, tiesiog šiais laikais kaliniai yra labiausiai izoliuoti nuo pasaulio: niekas nepristato laiškų; nieko nevyksta už kameros durų, kaip darbo dienomis, kai koridoriuje bent kiek juda, pasigirsta žingsniai, garsai – žodžiu, kažkokie gyvenimo atgarsiai.
Savaitgaliais gyvenimas kalėjime sustoja. Laikrodžio rodyklės juda nepakeliamai lėtai. Stoja mirtina tyla.
…Kartais atrodo, kad banalius žodžius rašyti kvaila, o sugalvoti ką nors originalaus tokiais atvejais sunku, ypač svetimam. Tiesą sakant, net kai kurie kasdieniai žodžiai yra labai svarbūs, kai esate ten.
Tebūnie tai keli padrąsinantys žodžiai atviruke. Kartais sulaukdavau labai trumpų užrašų: „Tania, nusišypsok, viskas bus gerai! Ir aš nusišypsojau. Juk vertingi ne tik patys žodžiai, bet ir dėmesio pasireiškimas savaime: tai reiškia, kad tu nebuvai apleistas ar pamirštas.
Skambučiai yra kitas reikalas. Mano nuomone, jie sukelia daugiau skausmo nei teikia džiaugsmo. Bet tai mano asmeniniai jausmai. Galbūt vėliau apie tai parašysiu.
…Jei atvirai, man sunku kiekvieną kartą važiuoti į kalėjimą. Tai labai tamsi vieta. Bet neatvykti neįmanoma. Jau kitą rytą po išėjimo iš kalėjimo buvau ten. Nepraeina nei diena, nei valanda nepagalvojus apie kalėjimą ir jame likusius. Ir labai noriu juos kažkaip paremti.
Kasdien tikrinu savo pašto dėžutę ir visada džiaugiuosi sulaukusi kalinių laiškų. Ir aš žinau, kad jie dar labiau džiaugiasi mano laiškais. Kartais pagalvoju, kaip žmogui iš tiesų reikia nedaug, kad jis būtų laimingas. Ir kuo daugiau priežasčių džiaugtis, tuo mažiau tai vertiname.
…Žinau, kad išėję iš kalėjimo dalis žmonių visiškai atsisako visko, kas galėtų priminti tas vietas: išmeta ten dėvėtus drabužius ir daiktus, o su buvusiais nelaimės bendražygiais nesikeičia laiškais.
Ir aš juos suprantu: kiekvienas savaip gydo psichines žaizdas, kai kurie tiesiog nori pamiršti sunkų gyvenimo laikotarpį, jį užbraukti. Be to, ne visi nori savo pašto dėžutėje matyti laiškus su kalėjimo antspaudu, ir tai galioja ne tik buvusiems kaliniams, bet ir paprastiems žmonėms: dėl įvairių priežasčių – tiek psichologinių, tiek objektyvių.
Bet jei turite dvasinių jėgų ir noro palaikyti, rašykite laiškus kaliniams, draugams! Jie bus jums labai dėkingi. Jums ir man tai nėra sunku, bet jiems tai toks džiaugsmas, kurį mums net sunku įsivaizduoti.
Ir dar kartą labai ačiū tiems, kurie man rašė. Atidžiai saugoju visus jūsų laiškus.
(TA vertimas)