Pabandysiu trumpai, nors nepavyks.
Keli niekšai nužudė šimtą trisdešimt septynis žmones. Beveik du šimtai sužeistųjų. Tūkstančiai žmonių neteko artimųjų ir draugų. Kažkaip kvaila kalbėti apie materialinę žalą… bet ji taip pat egzistuoja, ir ji didžiulė.
Ar teisingai dirbo „Krokus“ apsaugos darbuotojai, priešgaisrinės sistemos, avariniai išėjimai, ar greitai atvyko policija (mano nuomone, taip), kiek buvo kitų bendrininkų – tai išsiaiškins tyrimas. Deja, bet koks apsaugos darbuotojas, turintis šokerį ir lazdą, mažai ką gali padaryti prieš žmones su automatais.
Teiginius, kaip „ pats kaltas, nes per gavėnią nuėjai į koncertą“, siūlau priskirti beprotybei ar religiniam fanatizmui. Net Didžiojo Tėvynės karo metu vyko koncertai. Net ir apgultame Leningrade.
Blogai yra tai, kad mes – visi – vis dar nesame pasirengę pripažinti, kad vyksta karas. Nesame įpratę gyventi taip, kaip Izraelyje – ir visiškai pasiruošę teroristiniams išpuoliams, ir negailestingai keršydami už kiekvieną teroro išpuolį.
Bet reikėtų.
Žinokite, kaip sutvarstyti žaizdą. Suimkite save ir nuslopinkite savo paniką. Įėję į didelį prekybos centrą, pažiūrėkite į evakuacijos schemas. Stebėkite įtartinus žmones. Išgirdę šaudymą, nebėkite filmuoti (ir taip atsitiko), o slėpkitės ir padėkite kitiems.
Kas yra užsakovas šio teroristinio akto, kur veda pėdsakai ir siūlai – visi supranta. Tikiuosi, pavyks įrodyti, tikiuosi mes tokie… „haili laikli“ mums neužtenka, kad smogtume priešui visu pajėgumu.
Deja, veltui, veltui… Visas tas inteligentiškas verkšlenimas „mes ne tokie“, „neturėtume būti kaip jie“ – tai jau buvo istorijoje, ir tik privedė prie to, kad „ne tokie“ tapo „niekokie“ .
Sergejus Lukjanenko (Сергей Лукьяненко)
(TA vertimas)