Prasideda eiliniai mokslo metai. Ir vėl mokiniai ir mokytojai, studentai ir dėstytojai pradės juos nuolat jau virš 30 metų reformuojamoje švietimo sistemoje. Deja, tenka konstatuoti, kad po visų nuo svetimų kraštų nukopijuotų „reformų“ Lietuvos švietimo sistema pergyvena gilią krizę ir tiesiog degraduoja. Ja nuolat purto įvairus skandalai. Švietimo įstaigos faktiškai suskirstytos į „elitines“ ir „plebėjiškas“, jos nuolat „optimizuojamos“, kaimo mokyklų beveik nebeliko, nemažas vaikų skaičius tiesiog valkatauja, išsilavinimo kokybė primityvėja, visa sistemą politizuojama bei komercinama, vis kaitaliojama įvairiausių egzaminų tvarka, mokytojai tapo paprasčiausiais samdiniais, o jaunos kartos raštingumo požiūriu sparčiai grįžtame į viduramžius.
Švietimas, deja „nebešviečia“ ir Lietuvoje vis daugiau tamsumos zonų. Dera priminti, kad „gudžiais“, tarybiniais laikais kiekviename kaime buvo įsteigta bent jau pradinė mokykla, kiekviename miestelyje – aštuonmetė, arba vidurinė, kultūros namai, bibliotekos. Po 1990-jų viskas buvo metodiškai naikinama. Dabar daug kur liko tik „geltonieji autobusiukai”, vežantys vaikus kartais iki 40 km. į dar išlikusias mokyklas.
Švietimo sistema tampa fabriku, kuris dirba rinkos ekonomikai. Vienintelis skirtumas tik tas, kad ir pradinė žaliava, ir išleidžiamas produktas yra gyvi. Žaliava švietimui – vaikas, pažįstantis gyvenimą per kompiuterinius žaidimus. Švietimo produktas – samdomas paklusnus darbuotojas – atomizuotas, užguitas, kompleksuotas ir pajėgiantis išgyventi tik parduodamas savo darbo jėgą. Be to jis dar pripumpuotas globalistinės „naujomis europietiškomis vertybėmis“ prisodrintos oficiozinės propagandos. Šalutiniai tokios švietimo sistemos produktai – asocialumas, kriminalitėtas, patyčios, mobingas, savižudybės, narkomanija, alkoholizmas, psichinės ligos ir pan. Globalinė pasėkmė – bendros kultūros ir moralės lygio ženklus suprastėjimas, įvairių fobijų ir manijų susiformavimas.
Dabartinis švietimas nukreiptas į taip vadinamą verslininkiškumo ugdymą. Iliuzija kad visi taps verslininkais yra pražūtinga jaunam žmogui ir žalinga visuomenei. Ji tik augina busimų bedarbių armiją ir didina dirbančių ne pagal savo specialybę darbuotojų skaičių, kas atsiliepia ir bendrai darbo kultūrai bei gaminamų prekių kokybei. Tuo pačiu visuomenėje auga neurozių ir psichozių kiekis. Deja, visa švietimo ideologija nukreipta į tai, kad bedarbiui arba turinčiam menkai apmokamas pareigas pridera labiau kaltintu ne esamą socialinę tvarką, kurioje viską lemia ne protas ir žinios, o pinigai bei pažintys, bet patį savę, savo šeimą, savo praeitį.
Dauguma žinių, kurias žmogus gerai ir ilgam įsimena, jis gauna ne tarp dabartinio švietimo įstaigų sienų. Jis įsimena pirmiausia tai, kas naudojama gyvenime, arba tai, kas iš tikro įdomu. Trumpalaikės žinios, įgytos mokykloje ar aukštojoje, išgaruoja iš galvos iš karto po egzaminų. Mūsų švietimas nebevykdo švietėjiškos funkcijos ir nesuteikia naudingų žinių ar įgūdžių. Gaunamos žinios ir įgūdžiai svetimi jų gavėjui, t.y. netinka gyvenime ir nedomina jų turėtojo, jie reikalingi tik tam, kad būtų galima pagerinti parduodamo darbo kaina ir kokybę
Esama musuose švietimo sistema kaip ištikimas šuo seka paskui visuomeninę sistemą, jeigu šeimininkas atlieka kokį judesį, kartu juda ir šuo. Išvengti visų beprasmiškų ir begalinių reformų neįmanoma ir nėra prasmės. Jos vyks tol, kol egzistuoja pati sistema, kuri nuolat transformuojasi ir mimikruoja.
Keičiasi valdžios, keičiasi ministrai, bet švietimo sferoje niekas iš esmės nesikeičia. Situacija tik blogėja. Net ir elementarus jaunosios kartos raštingumas jau tampa problema. Tik susitelkus visai mokykliniai ir akademiniai bendruomenei, tėvams, visuomeninėms organizacijoms ir pedagogų profsąjungoms galima sustabdyti švietimo sistemos griovimą ir užtikrinti geresnę ateitį mūsų vaikams.
Nes kitaip, žinių diena kada nors taps nežinių švente.
TA informacija