Yra žinomas senovės graikų mitas, kuris iki mūsų dienų atėjo per Platono interpretaciją. Jo esmė ta, kad pirmieji žmonės buvo androginiški, tai yra, jie buvo keturkojės, keturrankės, dviveidės būtybės, kuriose buvo du pradai – vyriškas ir moteriškas.
Šie androginai buvo tokie galingi, kad metė iššūkį dievams ir pastarieji keršydami už tai suskaldė juos perpus, padalydami į vyrą bei moterį. Dabar šios dvi būtybės nuolatos ilgisi viena kitos ir ieško savo prarastos pusės, kad vėl susijungtų į vieną visumą. Kaip teigė Platonas, tai ir yra meilės traukos esmė.
Šis senovinis mitas, mano nuomone, yra tiesiogiai susijęs su šiuolaikinėmis liberaliomis genderinėmis lyčių problemomis su jų 50 „pilkų“ seksualinės orientacijos atspalvių ir kurias Vakarų visuomenė bando integruoti į žmogaus teisių sampratą.
Šiuo atžvilgiu logiška būtų prieš kalbant apie žmogaus teises pasidomėti, kas yra žmogus? Tai yra filosofinis klausimas ir aš į jį per daug nesigilinsiu. Bet tik pažymėsiu, kad nuo senovės graikų mitologijos ir filosofijos laikų aišku, kad viskas šiame pasaulyje susideda iš priešingybių, o vieningos visumos susidvejinimas yra vystymosi dialektikos esmė.
Taigi, žmogus pirmiausia yra jo sudvejinimas į vyrus ir moteris. Viskas, kas yra už šios priešingybės ribų, jau yra kažkas nežmoniško arba antžmogiško. Vakarų civilizacija, kaip rašė E. Fromas, užuot sulyginusi priešingus moteriškus ir vyriškus polius, stengiasi juos padaryti vienodus.
Homoseksualumas ir kiti „netradiciniai santykiai“, esminių seksualinių skirtumų ištrynimas ar jų kaita yra ne tik Vakarų civilizacijos, bet ir jos nešėjo bei kūrėjo – Vakarų žmogaus – nuosmukio, regreso ir išsigimimo ženklas. Tik klausimas, ar ši „translyčių epidemija“ išplis į likusį pasaulį, ar pavyks ją lokalizuoti šiuolaikinio „vakarietiškumo“ teritorijoje.
Tegul visas dabartinis vakarietiškas „bedlamas“ ten virsta savotišku panoptikumu, kurio pasižiūrėti lankysis smalsūs daugiakalbiai turistai, o paskui pasakos tautiečiams apie „užjūrio pabaisas“ kaip Marko Polo laikais ar dar ankstesniais laikotarpiais. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje viską galima pamatyti internete, tačiau žmonės kažkodėl vis tiek lankosi zoologijos soduose. Be to, kažkodėl knibžda įtarumas, kad toks „turizmas“ gali tapti labai pelningu verslu iniciatyviems žmonėms.
Vienas iš veiksmingų „netradicinės lokalizacijos“ būdų gali būti tokių klausimų išbraukimas iš „žmogaus teisių“ doktrinos turinio. Juk kalbame ne apie žmogaus teises ir net ne apie žmogų, o apie jo antipodą, apie paties žmogaus, kaip tokio, sunaikinimą.
Ironiškas istorijos paradoksas slypi tame, kad šiandien matome tarsi grįžimo į androginų mitologiją, tik į jos tragifarsišką karikatūrinę versiją – žmogus virsta postžmogumi, tai yra kažkokia amorfine beseksualia/daugiaseksualia ir bekūne/ daugiakūne būtybe, kurioje nėra priešingų pusių ir kurią galima suskaldyti tik į metafizines dulkes.
Kokios galėtų būti šio nežmogiško padaro žmogaus teisės?
Michailas Bugakovas