Tęsiasi visuomeninė E.Vaitkaus epopėja, jo fenomenas nesibaigia pasibaigus prezidento rinkimams.
Valdžia kiek apsiramino po pirminio isterijos priepuolio dėl Vaitkaus kaip, atseit, „Kremliaus ruporo“ parodyto per I prezidento rinkimų turą rezultato. Opoziciniai Vaitkaus palaikytojai džiūgauja dėl jo sėkmės bei viliasi pratęsti ją rudeniniuose Seimo rinkimuose.
Deja, margos nesisteminės opozicijos tarpe atsirado ir radikalūs Vaitkaus kritikuotojai.
Vienoje opozicinio politinio landšafto pusėje vienas visų galų strategas, „sisteminis nesistemininkas“ pradėjo aliarmuoti dėl Vaitkaus keliamos „grėsmės nacionaliniam saugumui“ ir net reikalauti „griebti už klyno“ spectarnybų vadovus dėl jų atsakomybės už Vaitkaus retorinį rinkiminį akibrokštą. Kitoje pusėje atvirkščiai- aimanuojama dėl Vaitkaus apgaulės, netęsėtų pažadų, kai kurių neteisingų pasisakymų bei neteisingos komandos pasirinkimo, kviečiama atsiriboti ir atsižegnoti.
Žinoma, ir vieni, ir kiti daro tai vardan tiesos ir „vardan tos Lietuvos.“
Iš esmės visi šie kraštutiniai opozicionieriai, be abejo, dėl skirtingų priežasčių, bet pučia į vieną ir tą pačią dūdą. Jų „kritiška kritika“, gal net ir nuoširdi bei atvira, faktiškai sukelia abejones E. Vaitkų palaikančių žmonių tarpe, suskaldo ir sukiršina juos tarpusavyje ir taip apsunkina tolimesnes E. Vaitkaus politinės veiklos galimybes.
Šioje vietoje kritikai, pirmiausia, buvę E. Vaitkaus palaikytojai ir bendražygiai, vargu ar susigaudo politinių procesų vingrybėse ir subtilybėse. O gal ir susigaudo ir būtent todėl taip elgėsi.
Politikoje nėra amžinų priešų ir amžinų draugų. Priklausomai nuo politinio proceso etapiškumo ir aplinkybių ir buvę priešai gali tapti laikinais draugais, ir buvę draugai neretai patampa aršiausiais priešais.
Kita vertus, politikoje veikia ir principas – mano priešo priešas yra mano sąjungininkas. Todėl joje įmanomos įvairios laikinos koalicijos su įvairiomis politinėmis jėgomis ir asmenimis.
Politikoje dominuoja interesai ir šia prasme politika, kaip sakoma, yra galimų kompromisų menas.
Ilgalaikėmis gali būti tik ideologinės – pasaulėžiūrinės nuostatos, kuriomis vadovaujasi politikas. O šios nuostatos gali atitikti ar neatitikti asmeninėms, grupinėms, klasinėms, mažumos ar daugumos, liaudies ar elito, tautos ar valdžios, savo valstybės ar svetimų galios centrų ir panašiems interesams.
Ir jeigu politiko ideologinė pasaulėžiūra yra, kaip sakoma, teisingoje istorijos pusėje, tai siekti jos principų realizavimo politiniais metodais neįmanoma neatsižvelgiant į pačios politikos specifiką.
Kaip yra pasakęs rusų rašytojas bei revoliucinis demokratas N. Černyševskis „Istorijos kelias nėra tiesus kaip Nevskio prospektas, jis eina per laukus, tai dulkėtus, tai purvinus, kartais per pelkes ir klampynus. Jeigu kas bijo būti apdulkęs ar susitepti batus, tam geriau neužsiimti visuomenine veikla“.
Reikalauti iš politiko tiesmukiškos „skaistybės“ bei kalti jį prie kryžiaus dėl menkiausio nukrypimo į kairę ar į dešinę – tai reiškia diskredituoti ir žlugdyti jį kaip politiką arba tiesiog demonstruoti savo paties neišprusimą, o gal ir kokius paslėptus egoistinius ketinimus.
Deja, ir pati kritika, kuri visais atvejais yra reikalinga, gali turėti įvairius tikslus ir tūrinį. Ji gali būti dalykiška, geranoriška, kostruktyvi, o gali – tiesiog griaunanti, šmeižianti ir diskredituojanti. Pastaruoju atveju problema yra ne kritikos objektas, o jos subjektas.
Taigi, Vaitkaus kai kurie retoriniai „vingiavimai“ yra natūralus politiko kelias. Kita vertus, politiniai kompromisai gali įtakoti ir pasaulėžiūrą bei ideologiją. Kaip sakoma liaudyje – su kuo susidėsi, nuo to ir užsikrėsi. Viskas šioje vietoje priklauso nuo konkretaus politiko nuostatų principingumo ir jo charakterio tvirtumo, nuo jo atsparumo išoriniam spaudimui.
Todėl klausimas gali būti ir toks – ar kai kurie jo abejotini pasisakymai, atsiribojimai ar suartėjimai, net ir ištraukti iš konteksto, netaps jo pasaulėžiūrinio – ideologinio trapumo bei galimos sistemiškos evoliucijos atspindžiu?
Laikas galų gale viską sustatys į savo vietas.