Donatas Banionis (1924-2014) -vienas žinomiausiu Lietuvos teatro ir kino aktorius. Jis buvo TSRS liaudies artistas (1974), dviejų TSRS valstybinių premijų (1967, 1977), VDR meno premijos (1973) ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2013) laureatas.
***
«Mano mylimoji Vija Artmane prieš pat mirtį parašė dvasinį testamentą, kuriame prašė pakrikštyti ją stačiatikių ortodoksų bažnyčioje ir palaidoti Rygos rusų kapinėse. Vija parašė: „Dėkodama rusų tautai». Aš tik galiu spėlioti, kiek jos minčių telpa šioje eilutėje. Taigi, ir man Rusija reiškia labai daug.
1971 metais manęs neišleido į Ameriką, net nepaaiškinę priežasčių. Saviškiai neišleido, Vilniuje, sužinoję Maskvoje, pasakė: kokia gėda? O aš mėnesiui skridau į Čikagą. Taigi, tokia tai buvo „Maskvos ranka“ …
…Ar žinai ko aš šiandien bijau? Kad išėjus mūsų kartai, Rusijos ir Lietuvos ryšys vis labiau silps. Na, kaip galima nestatyti teatre Čechovo vien dėl to, kad jis rusas? Jis yra pasaulinis! Čaikovskis, Stanislavskis – universalaus masto figūros. Aš net Maksimą Gorkį laikau pasauliniu humanistu, o ne tarybiniu.
Vienintelis dalykas, apie kurį svajoju – nuvykti į Sankt Peterburgą. Šis miestas man labai prie širdies. Ten daug filmavausi. Buvo tiek daug dalykų. Mano ir tik mano…
Neseniai buities reikalais nuėjau į kaži kokią įstaigą. Ten sėdi moteris. Žiūri ir klausia – kas tu toks? Banionis. Kas tu toks, Banionis? Aš išėjau. Na, ką daryti – ji, matyt, nežiūri kino.
Rusijoje taip nebūtų. Kai tik įlipi į troleibusą, iš karto: oi, oi, sėskite, sėskite. Galiu ir pats nusipirkti bilietą, bet tai tarsi parodo pagarbą. Jaučiu didžiausią dėkingumą už tai, kad jie mane vis dar prisimena Rusijoje. Kad ir kur būčiau: Sankt Peterburge, Maskvoje ar Gorkyje – visi mane atpažįsta. Tai reiškia, kad mano, kaip menininko, misija nebuvo veltui, o paliko prasmę. Kažkur žmonių sieloje liko mano vaidmenys ir mintys.
Mano kūrybiniame bagaže yra aštuoniasdešimt vienas filmas. Ir patikėkite manimi, tai yra daug. Man ant Tarybų valdžios nėra dėl ko pikti, juk vaidinau daug, ir ne tik kietuviškame kine. Filmas, kuris mane išgarsino, be jokios abejonės, yra „Niekas nenorėjo mirti“. Toliau „Saugokis automobilio“, aš ten filmavausi šalia Smoktunovskio, kuris jau buvo žvaigždė. Toliau „Negyvas sezonas“, „Karalius Lyras“, „Goya“, Tarkovskio „Soliaris“.
Jau žinojau, kad yra toks režisierius Tarkovskis. Tačiau jis taip pat žinojo, kad jo filmas „Andrejus Rubliovas“ buvo uždraustas. Ir kai atvykau į atranką, paprašiau Andrejaus parodyti man šį „Andrejų Rubliovą“. Jis davė man raktą ir kambarėlį, kur žiūrima filmo medžiagą – tik, sako, niekam nesakyk, kitaip būsime nubausti. Ir aš pažiūrėjau… Ir aš taip apsidžiaugiau – man tai buvo toks pasiekimas kino mene, aukščiausias, aukščiausias! Beje tada, po Kanų kino festivalio, filmas buvo reabilituotas, ir jis apkeliavo pasaulį.
O kai reikėjo patvirtinti mano filmavimasi „Soliari“, man reikėjo gauti teatro leidimą. Paprašiau, kad mūsų režisieriui Miltiniui irgi parodytų šį filmą. Filmas slapta buvo atvežtas į Panevėžį. Pažiūrėjęs, jis tyliai išėjo man nieko nesakęs. Kitą dieną sako – Donatai, filmuokis, čia aukščiausio lygio menas. Taigi aš vaidinau „Soliari“, o Tarkovskis man buvo didelė, didžiulė laimė.
Miltinį kažkada apkaltino: kodėl tu, sako, rodai gyvenimą, reikia rodyti teatrą, kažką tokio baltuose miltuose ir be kelnių.
Tačiau Miltinis norėjo priešingai – kad nebūtų teatro. Kaip teigia Čechovas ir Stanislavskis. Toks yra teatro principas, kad nebūtų teatrališkumo, o atsiskleistų gyvybė, žmogaus siela. Kad scenoje turėtų būti protingas žmogus.
O dabar jau ne žmonės, o kažkokie klounai, besigraužiantys tarpusavyje. Nemėgstu žiūrėti dabartinės televizijos, nes tai, ką ji rodo, iš esmės nėra mano skonio. Negaliu žiūrėti daugumos spektaklių ir šiandieninių serialų, tai yra tik išdaigos. Ir nė vieno nekankina klausimas: „Būti ar nebūti?“… Šekspyro nebėra, cirke šuniukai. Šiandien Hamletą daugiausia vaidina tie, kurie nekelia sau šio sakramentinio klausimo, dėl to nekenčia.»
Iš įvairių metų interviu Rusijos žiniasklaidai
TA vertimas į lietuvių kalba